|
Jūsų dėmesiui - keliolika naujosios kino
klasikos pavyzdžių. Tai žinomų
režisierių darbai, kuriuose vaidina talentingi
aktoriai. Juose atsiskleidžia įvairių
pasaulio šalių (JAV, Švedija, Danija,
Didžioji
Britanija, Suomija, Japonija) kūrėjų
požiūris į gyvenimą,
meilę, atsakomybę.
Fantastika, drama, komedija, kino komiksas, animacija... filmai visiems
skoniams.
Sukryžminus populiarią paauglio brendimo istoriją su kokio nors specifinio laikmečio panorama, galima gauti labai gardų vaisių. 1999 metais tokiu skanumynu tapo L. Hallstromo „Sidro namų taisyklės”. 2000 metų apdovanojimų sezonas irgi turėjo panašų lyderį – režisieriaus C. Crowe’o muzikinę dramediją „Per žingsnį iki šlovės”. Juostai atiteko geriausios metų komedijos/miuziklo titulas („Aukso gaublys”) ir keturios „Oskaro” nominacijos.
Tai filmas apie kartą, kurią pakeitė muzika. Rokenrolas šeštojo dešimtmečio pabaigoje netikėtai pavirto galinga ideologija. Paauglių ir jaunimo protesto forma prieš suaugusiųjų pasaulį bei jo tvarkingo gyvenimo varžtus. Rokenrolas pradėjo seksualinę revoliuciją. Po kelerių metų ši muzika simbolizavo protestą prieš piniguočių valdžią. Galiausiai, kaip būna daugeliui revoliucionierių, roko žymūnai parsidavė didžiosioms plokštelių studijoms ir pradėjo „daryti” pinigus. Revoliucija suvalgė savo vaikus.
„Per žingsnį iki šlovės” aprėpia tik nedidelį ir pakankamai nekaltą laikotarpį – kai revoliucingasis rokas buvo bepradedąs išsigimti. Kadangi režisierius anuo metu pats rašė muzikiniam žurnalui „Rolling Stone”, filme yra autobiografinių motyvų. Galbūt C. Crowe’o bruožų turi ir pagrindinis filmo herojus – penkiolikmetis Henris Mileris (P. Fugitas), gyvenantis su maišto bacilomis jau užsikrėtusia seserimi ir liguistai rūpestinga motina (F. McDormand), mėginančia apsaugoti sūnų nuo tos baisios, nešvankios muzikos. Tačiau veltui. Henris pradeda domėtis roku ir jį kuriančiais žmonėmis; ima rašyti straipsnius vietos muzikiniam žurnalui „Cream”. Netikėtai paauglys gauna užsakymą iš „Rolling Stone” redakcijos - parašyti išsamų straipsnį apie grupės „Stillwater” koncertinį turą. Nepaisydamas savo nuolatinio, gera linkinčio patarėjo, „Cream” žurnalo redaktoriaus Lesterio Bangso, įspėjimų, Henris susidraugauja su grupės muzikantais, ypač su jos lyderiu Raselu (B. Crudupas), praranda nekaltybę ir pirmą kartą įsimyli. Ne bet ką, o Raselo „kelioninę” merginą Penę (K. Hudson). Šie bei kiti užkulisiniai įvykiai nepadeda Henriui rašyti užsakyto straipsnio.
„Per žingsnį iki šlovės” priklauso tai pačiai kategorijai, kaip dramos „Magnolija”, „Sidro namų taisyklės”, „Pašėlusios naktys”. Juos vienija kruopšti laikmečio nuotaikos ir stiliaus rekonstrukcija bei daugybė lygiaverčių, išraiškingų personažų. Kartais sunku pasakyti, kurie iš jų pagrindiniai, o kurie ne. Tą liudija net dvi „Oskaro “ nominacijos C. Crowe’o filmo aktorėms - K. Hudson ir F. McDormand už antro plano vaidmenis. Vienintelis priekaištas „Per žingsnį iki šlovės” autoriams – pernelyg sklandi, romantiška pabaiga. Gal todėl, kad atmintis visada stengiasi išsaugoti tik gražiausias akimirkas.