|
Jūsų dėmesiui - keliolika naujosios kino
klasikos pavyzdžių. Tai žinomų
režisierių darbai, kuriuose vaidina talentingi
aktoriai. Juose atsiskleidžia įvairių
pasaulio šalių (JAV, Švedija, Danija,
Didžioji
Britanija, Suomija, Japonija) kūrėjų
požiūris į gyvenimą,
meilę, atsakomybę.
Fantastika, drama, komedija, kino komiksas, animacija... filmai visiems
skoniams.
Paauglystė - tai pirmoji sąmoninga mūsų akistata su pasauliu, prie kurio galima tik prisitaikyti. Arba būti suvirškintam. Tačiau šią tiesą kiekvienas paauglys turi atrasti pats. Todėl ir ieško, keldamas revoliuciją savo galvoje, neklusnumu bei pokštais varydamas iš proto mylinčius tėvelius, negalinčius suprasti, kas nutiko jų atžalai, mokytojus bei viešosios tvarkos sergėtojus.
Turbūt geriausiai žinomas lietuviškas maištininkas be priežasties - režisieriaus A. Aramino (deja, neseniai mirusio) 1972 m. filmo „Maža išpažintis” herojus Benas, gūdžiais socialistinio sąstingio metais dvasios laisvės siekęs proletariniais lozungais (velniop mokslus - gelbėtoju dirbsiu !) bei savos kūrybos dainomis. Žiūrint iš laiko perspektyvos, dabar šis filmas atrodo naivokas, tačiau nuoširdus, tikras.
Šiuolaikiniai paaugliai turi kur kas didesnį saviraiškos ir protesto priemonių arsenalą. Pavyzdžiui, serbai Pinkis su Krautu filme „Žaizdos” jaunystės nerimą malšina narkotikais, seksu bei žudynėmis.. Tačiau pasirinkimo laisvė net jiems tėra tik iliuzija. Jie eina tėvų ir brolių takais, dar sparčiau pasiekdami liepto galą.
Kasdieniškos paauglių gyvenimo problemos, mažosios jų tragedijos - mėgiama pradedančių režisierių filmų tema. Kadangi tai nereikalauja didelių finansinių išteklių, o svarbiausia - nepilnamečių herojų aplinka ne ką už juos vyresniems kinematografininkams yra puikiai pažįstama. „Sundance“ kino festivalio nugalėtojais 1996 m. tapo režisieriaus T. Solondzo drama „Sveiki atvykę į lėlių namus”, o 1998-aisiais - režisieriaus M. J. Freemano juosta „Uragano gatvės”. Pirmojo filmo herojė - negraži septintokė, kurios nesupranta nei tėvai, nei snobai klasiokai, nei daili jaunesnioji sesuo. „Uragano” personažo - penkiolikmečio astmatiko Marko - motina kalėjime, tėvas - miręs. Paaugliui tenka pačiam ieškoti tiesiausio kelio į suaugusiųjų pasaulį.
Neseniai peržengusi vaikystės slenkstį, jaunoji režisierių karta nesidrovi liesti intymių, tačiau aktualių paauglių seksualumo problemų. 1997 metais debiutuojantis režisūroje A. Berlineris susuko kiek paviršutinišką tragikomediją „Mano rožinis gyvenimas” apie septynmetį berniuką transvestitą ir pelnė už tai „Oskarą”.
Dvidešimtmetis švedų poetas ir režisierius L. Moodyssonas dramoje „Mylėk mane” pasakoja apie uždaro būdo šešiolikmetę Agnes (R. Liljeberg), su tėvais gyvenančią Švedijos užkampyje. Merginos dvasios diskomfortą dar labiau sustiprina netikėta aistra bendraklasei Elin (A. Dahlstrom). Galima numanyti, ką patiria Agnes, kai gandai apie jos netradicinę seksualinę orientaciją pasklinda mokykloje. Antrasis netikėtumas - jos meilės objekto reakcija. Ekstravertė Elin sumautame Omolo miestelyje (originalus juostos pavadinimas – „Sumautas Omolas“) jaučiasi nykiai. Todėl nori kuo greičiau iš čia ištrūkti. Nori kažko nepaprasto. Ir štai - siurprizas! Ją myli lesbietė. Nebloga pramoga. Smagiai pasityčiojusi iš Agnes, Elin netrukus užplūsta ne tik sąžinės priekaištai, bet ir ... atsakomasis jausmas save gerbėjai. Ar išdrįs Elin prisipažinti tai sau ir pasauliui ?
Sunkoka suprasti, kodėl „Mylėk mane” sulaukė tokio išskirtinio žiūrovų bei kritikų dėmesio. Galbūt už nuoširdumą, neįmantrų realizmą ir debiutuojančių aktorių stebėtiną profesionalumą. „Mylėk mane” - dar viena iš daugelio paauglių brendimo istorijų, o tiksliau - jos fragmentas. Juostos scenarijui trūksta išbaigtumo, o kai kurių personažų - ypač Agnes, poelgiams - motyvacijos. Tačiau akivaizdu, jog L. Moodyssonas dar neprarado ryšio su paauglių pasauliu ir žino, kokios jų bėdos.