|
Lietuvos vaikų ir jaunimo centro dainų ir šokių ansamblis „Ugnelė“ kviečia draugus, buvusius šokėjus, dainininkus, muzikantus, jų šeimų narius, bendradarbius ir bendraminčius į jubiliejinį „Ugnelės“ koncertą „Gyventi gera“
Mane labai pradžiugino žinia, kad Lietuvoje dar ošia 440 tūkstančių hektarų eglynų. Nuliūdino naujiena – pamažu šiltėjantis klimatas egles stumia iš Lietuvos į Šiaurę ir jos išnyks kaip kadaise dinozaurai, mamutai…Kokį medį puošime prieš Kalėdas?
Simboliai – tai praėjusių amžių palikimas, siūlas vedantis gilyn. Neprisimenu, kas taip vaizdingai pasakė, bet tai tiesa. Artėja vakaras, kai visuotinai, labai panašiu metu ant stalo bus pagarbiai dedami mažučiukai, iš kitų miltinių kepinių skoniu neišsiskiriantys, kukuliukai – vienas iš Kūčių vakarienės simbolių, o jų „palikimo siūlas†veda tikrai labai giliai.
Mūsų senoji mamulytė nei bumbeklė, nei įkyruolė. Bet visko pasitaiko. Pavyzdžiui, vakar, užtikusi mane įnikusį į kompiuterinius žaidimus, išvadino Molio Motiejumi ir trecią kartą per šį mėnesį papasakojo tą patį epizodą iš savo tolimosios vaikystės (vis tik mamulytė darosi ir užuomarša). Anot senolės, jos vaikystėje pagrindiniai žaislai buvę kankorėžiai. Didieji egliniai buvę karvės, o pušiniai – avytės, o jie vaikai – amžini piemenėliai… Lėles lipdėsi iš molio. Nulipdo balvoniuką kaip išmano, padeda ant lieptelio netoli vandens malūno, kad saulėje išdžiūtų ir po poros dienų, myluoja, ciūciuoja, “karves“ ir “avytes“ kartu gano… Vieno mamulytės molinuko vardas buvęs Motiejukas. Jį ilgiausiai ciūciavusi. Čiūciavo, kai Motiejukui viena rankelė nukrito, ciūciavo ir kai nosytę pametė, bet kai nukritęs ant to paties lieptelio lentos pametė ir galvelę, mamulytė turėjusi su juo atsisveikinti. Įsuko į varnalėšų lapus ir užkasė šaltinėlio pakrantėje prie šaltmėcių, kad molio Motiejukui būtų linksmiau…
Taip jau gamtos surėdyta: rudenį krinta lapai, rudenį dygsta grybai, rudenį kasame bulves, lankome artimųjų kapus, rudenį (ne tik) verdame cepelinus… Banalūs tik žodžiai, bet ne esmė. Užsienieciai neatsistebi, kad rudenį lietuviai - kaip tie paukšciai keliauninkai. Skuba, lekia į visus Lietuvos kraštus ir pakrašcius. Jie stebisi, kad mes, tarsi apimti savotiško transo, iš miestų ir miestelių skubame kasti bulvių, grybauti, lankyti artimųjų kapų… Iš kur šiais laikais ta atida kaip ir nereikšmingiems dalykams? Ar tai ne ta užburtoji maginė tradicijos jėga, gožiama ir vis neužgožiama šiuolaikinės civilizacijos miražų?
Miestas / kaimas, parduotuvė / laukas, polietileninis maišelis / medinė statinė – kas sieja šiuos žodžius? Skonis! Raugintų kopūstų skonis! Kai pirmą kartą pamaciau raugintus kopūstus pardavinėjamus polietileniniame maišelyje – tai pasirodė kažkaip nepadoru ir netgi kažkiek šventvagiška. Man „tikri“ rauginti kopūstai taip ir liko vėsiame rūsy, medinėje statinėje. Pamenate tuos laikus, kai mikrorajonų kiemų aikštelėse galėdavai nusipirkti šviežių kopūstų tiesiai iš sunkvežimio priekabos? Anuomet net miestieciai atlikdavo kopūstų rauginimo ritualą. Nevengiu šio žodžio, nes mano atmintyj kopūstų „sudėjimas į backą“ ilgo rudens vakaro metu užsifiksavo kaip tikras ritualas: nuo ryto paruošti „šatkai“ (tokia speciali kopūstų pjaustyklė), akmuo (turėsiantis paslėgti rauginimui paruoštus kopūstus), iš daržinėlės atnešamos kopūstų galvos, vyrai „šatkavojantys“ kopūstus, moterys ruošiancios druskos ir kmynų mišinį, spaudžiamų kopūstų garsas ir švelnus pirmojo „rasalo“ skonis. Neveltui mūsų tradicinėje virtuvėje vartojami rauginti kopūstai: jais kimštos keptos kalėdinės žąsys, žiemą verdama gaivi „kopūstynė“. Ar pamenate tą geliantį šaltį pirštų galuose, kai žiemą iš rūsyje stovincios statinės reikėdavo išgriebti sušalusius raugintus kopūstus? O jie taip tinka prie ką tik iškeptų kiaulienos kotletų. Nežinia, ar tai tik mano įspūdis, bet, rodos, kad šiandien rauginti kopūstai užleidžia pozicijas šviežiems. Tad kodėl gi nepakalbėjus apie šią, toli gražu, nepaprastą daržovę? Pažvelkime į jos praeitį, migracijos istoriją bei tuos laikus, kai ji užkariavo ir mūsų virtuvę. Visi esate girdėję pasaką apie senelę ir katinėlį, vaikštancius po kopūstų daržą. Ant katinėlio uodegėlės nukritęs kopūstlapis sukėlė didžiausią šurmulį – dangus griūva! Be kopūsto, ne tokiais jau ir senais laikais tikrai būtų buvę katastrofa – tai didysis šeimos maitintojas, bet pradėkime nuo jo istorijos.
Mano linksmuolio pusbrolio mėgstamiausias kalambūras: “Ot gyvenimas – kaip ant šieno, tiktai trūksta gulbės pieno. Vakar jį ir sutikau, sužinojau, kad jam trūksta tik gulbės pieno, atsisveikinome ir po gero pusvalandžio virš galvos pamaciau būrelį gulbių. Kas įdomiausia, kad jos leido garsus panašius į šniokštimą, krenkštimąâ€¦ Žinau, kad gulbės, skrendancios į pietus, pranašauja greitą sniegą. Pagalvojau ne apie sniegą o apie jų keistus garsus ir apie vaizdingą posakį – “gulbės giesmė. Pirmiausiai, uždaręs namų duris, pasiėmiau žinyną. Pasirodo, lotyniškai gulbė – Cygnus musicus. Liaudiškoje terminologijoje gulbės garsai vadinami giedojimu, tūtavimu, ulbavimu, avies bliovimu ir reiškia ne ką kitą, o rimtą perspėjimą dėl laukiancių nemalonumų.
Vieno žmogaus istorija kartais gali tapti daug artimesne ir įdomesne nei savoji. Per pasakojimus mes sužinome ne tik apie vienos šeimos gyvenimą, bet ir persikeliame ir į to meto miesto gyvenimą.
„Neklausysi – išsiųsiu į kaimą kiaulių šerti“, - taip Julijai kartodavo senelė. Julijai patiko gyventi mieste, o kiaulės labai „smirdėjo“, nesinorėjo net į tvartą užeiti, kaimas baugino. Pas senelę Šiauliuose Julija gyveno nuo 5 iki 21 metų. Baigusi Šiaulių mokytojų seminariją, išvyko dirbti pagal paskyrimą į nedidelį Vidurio Lietuvos miestelį.
Prie praeities galima grįžti nuolat. Ne tik dėl to, kad geriau suprastume dabartį, bet ir tam, kad susidomėtume savo protėviais, seneliais, jų gyvenimo būdu. O jis nėra toks tolimas ar sunkiai atpažįstamas...