Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa

"Kartais netenki gyvenimo prasmės. Jos ieškai ir nerandi. O ji, prasmė, gal stovi kur mieste prie stulpo atsišliejusi, o gal laukuose ošia ir auga su vasarojumi". Šiuos svarbius, įsimintinus žodžius savo dienoraštyje  užrašė vienas abiturientas. Tada, kai rašė, buvo rugsėjis, 1945 metai.

Tas anų laikų abiturientas - tai literatūros tyrėjas profesorius Vytautas Kubilius. Šių metų lapkritį jam būtų sukakę 80 metų.

Apie Rimtauto Rimšo apysaką „Ne karibų kruizas“ (leidykla „Gimtasis žodis“)

„Kiekvienas į pasaulį žiūrime iš savo valties“, -  sako Ignui senelis. O tas senelis, kad žinotumėte, nei senas, nei gležnas. Jis – rūstus. Stiprus. Mažakalbis. Išmanantis bene visus svarbiausius amatus. Svarbiausia, kad jis buriuotojas. Ignas per visą vasarą nereikalingas nei tėvui, nei mamai. Ar tik vasarą? Taip dažnokai nutinka išsiskyrusiose šeimose.

Mokslininkas. Fizikas. Žmogus, ieškantis būdų, kaip apsaugoti mus nuo radiacijos. Štai taip dažniausiai pristatomas rašytojas Gendrutis Morkūnas. Knygas vaikams jis kuria vakarais, savaitgaliais ir... kol rašo, niekam apie tai nieko nepasakoja.

„Grįžimo istorija“ - antroji šio autoriaus knyga. „Vasara su Katšuniu“ buvo gana palankiai įvertinta kritikų, ją pripažino geriausia debiutante metų knyga vaikams. Ar tik? Ji buvo įtraukta į metų knygos paaugliams penketuką.

Rašau klausydama Mocarto muzikos. Violetos Palčinskaitės knygą lydi ir garso plokštelė - Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklio "Mažoji burtų fleita" įrašas.

Bet mums rūpi knyga. Juntama, kad ją rašė tikra žodžio meistrė. Ir ne tik... Juntama daugiau - skaitome kultūringo, išsilavinusio žmogaus tekstą.

Aš, jau senokai ne paauglė, jaunai šios knygos autorei, dar moksleivei, esu savaip dėkinga.

Kodėl? Už ką?

Taip jau nutiko, kad Edita romane rašo apie man mielas vietas. Vilniaus Antakalnis ir pasimatymai prie pašto, M. Daukšos mokykla (kadaise 22-a), vakarėlis soduose, Čepkelių raistas, kuriame miestelėnui neįmanoma nepasiklysti, senasis, beveik legendinis Marcinkonių kaimas.

Kur dingo penktoji knyga?

Ar Lietuvos paaugliai jaučia paaugliškų knygų stygių?

Gal taip, o gal ne. Verstinių kūrinių jaunimui turime daug - be galo daug. Bet savų, rašytų lietuvių autorių - beveik ne.

Čiuricho gatvėse šokio žingsniu smagiai sukosi Astrid Lindgren ir Erichas Kastneris, džiūgavo ir kiti rašytojai, o labiausiai – Jela Lepman. Tai ji, rašytoja ir tyrinėtoja, pasistengė, kad būtų įkurta IBBY – taip sutrumpintai vadinama Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija.

Apie Jurgos Žąsinaitės apysaką "Akmeniniai Avondalio namai" (leidykla „Gimtasis žodis“)

"Kada prasideda baimė? Kai, vos gimęs, nukrenti į pjaunanciais kampais, keistai žybciojancią ir rėkiancią erdvę, kur gali riksmu priešintis svetimų formų, kvapų ir garsų kankynei? O gal tuomet, kai, prisijaukinęs ir net įstengęs pamilti tą grobuonišką, savyje netelpantį, pasauliu vadinamą padarą, staiga supranti, kad esi jo nekenciamas ir klastingai persekiojamas? Tada pradedi savęs gailėtis, nekęsti ir bijoti".

Apie Eglės Sakalauskaitės knygą "Žalcių karalienė"

Ar neatrodys pernelyg skambūs mano žodžiai, jei pasakysiu, kad ši knyga jau pateko į lietuvių literatūros istoriją? Gal ir tikrai per skambu.

Tada kitaip: į Lietuvos skaitybos ir leidybos istoriją. O pateko štai kodėl: 2006 metais leidykla "Versus aureus" nesibaimindama rizikos pradėjo debiutų seriją.

Apie Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą" (leidykla „Verus aureus“)

Lietuvių literatūra vis jaunyn ir jaunyn. Gal keista, o gal ne girdėti pradedancio literato atodūsį: "Man jau greitai dvidešimt, o aš dar neišleidau nė vienos knygos". Esu skaiciusi ne vieną debiutanto rankraštį, o kiek knygų - lietuviškų ir verstinių! Sakykite ką norite, bet recepto, kada leisti pirmąją knygą, nėra.

Apie Aistės Vilkaitės knygą "Ema ir Nojus"

Man patinka skaityti serijos "Debiutai" knygas - pradedancių rašytojų tekstus. Ne mažiau - ir Justino Kubiliaus pabaigos žodį, palydintį į gyvenimą jaunus autorius ir jų kūrybą. Kartais pritariu patyrusio redaktoriaus įžvalgoms, kartais kategoriškai purtau galvą: "Ne". Dabar - būtent toks kartas.

Rašyti yra kur kas lengviau, nei žodžiais įgarsinti vaikų mąstymą“, – pokalbio pradžioje prasitaria rašytoja Vanda Juknaitė, prieš kelias savaites išleidusi pokalbių su vaikais knygą „Tariamas iš tamsos“. Ši knyga – neatsitiktinė. Vaikai rašytojos gyvenime ėjo drauge su kūryba – užtektų paminėti knygą „Išsiduosi. Balsu“, kurioje pasirodė sukreciantis, labai asmeniškas pasakojimas apie gatvės vaikus, taip pat ir pirmasis pokalbis, „įgarsinantis vaikų mąstymą“. Kaip prisipažino V. Juknaitė, ši knyga buvo rašoma daugiau nei dešimt metų, kol galų gale pavyko prisiliesti prie pacios esmės...