|
Išdidžiai sakome, kad turime įspūdingą Dainų šventę. Teigiame, kad tai – unikalus kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, puoselėjantis ir saugantis mūsų tautinę tapatybę. Rekomenduotume ją užsienio svečiui kaip vieną įdomiausių kultūrinių objektų ir patys apsilankytume bent vienoje šventės dalyje. Bet ką ji iš tiesų reiškia? Ką ji reiškia TAU? Dalyvavimas joje: garbė ar eilinė pramoga, o gal nemaloni pareiga?
Šiuo metu mokausi Belgijoje, o gyvenant užsienyje ima kankinti egzistencinės mintys – Kas aš? Ar esu pasaulio ar vienos šalies pilietė? Kas mane daro lietuve? Koks yra tipinis lietuvis? Kodėl Lietuvoje vyksta tai, kas vyksta? Atlikau mini apklausą, skirtą ištirti, kokie yra tipiniai lietuvio charakterio bruožai ir išgirdau daug skirtingų apibūdinimų – apsukrūs, akiplėšiški, svetingi, mėgstantys pasirodyti, auksarankiai, homofobai, pesimistai, pavydūs, pavydūs, pavydūs, pavydūs, pavydūs... Pastarąjį bruožą išgirdau kiekvieno apklaustojo sąraše. Pavydumą pavadinsiu kiek sofistikuočiau – mes konkurencingi. Nenustojame savo daiktų ar pasiekimų lyginti su mūsų draugų, platesniu mastu - mūsų valdžios ar jos sprendimų su kitų šalių... Tai, savaime suprantama, gali tapti labai gerais rezultatais – siekiant tobulėjimo yra užpildomos įvairios spragos, pavyzdžiui, Lietuvos prekės ženklo sukūrimas. Atsimenu, Lenkija per CNN bei BBC jau kvietė organizuoti konferencijas bei apsipirkti Varšuvoje, „tikroje Europos širdyje“, kol tuo tarpu įvedusi į google paieškos sistemą Lithuania, man išmetė...tiesiog, kažką. Dabar išmeta oficialų drąsios šalies portalą , noriu pasidžiaugti akivaizdžiomis pastangos užsienio politikoje laimėti drąsios šalies titulą, tik reiktų pasistengti būti tokiais ir nenusileidžiančiame svarba korporatyviniame pasaulyje - pagal Pasaulio Banko apžvalgą Lietuva yra 57-oje vietoje pagal verslo įsteigimo paprastumą, o palyginimui, mūsų didžiausia „draugė“ Latvija - 30 . Uždavus klausimą, kodėl Lietuva išsiskiria kitų šalių kontekste – itin dažnas atsakymas - lietuvaičių grožis. Teks nuvilti, kad sekso turizmui pavergtas mūsų tėvynainių grožis globalioje rinkoje nusileidžia latvėms ar ukrainietėms . Konkurencija nors ir sugadina daug nervų – oi, kaip erzina, kad visi Belgijoje žino Rygą, o ne Vilnių – tai ir vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių tobulėjimą. Kad konkuruotum, reikia lyginti. Konkurencingi esame įvairiose srityse, bet tik ne švietime. Švelniai tariant, pasaulyje egzistuoja geresnių švietimo sistemų nei mūsiškė. Prieš pasmerkiant, pasakant, kad „norėjo geriau, gavosi kaip visada“, prieš nuvedant R. Žakaitienę bei A. Monkevičių prie giljotinos, norėčiau palyginti pagrindinius reformos bruožus su pasaulietine praktika – sąlygomis, garantuojančiomis aukštą mokslo kokybę – bandysiu jas rasti lietuviškajame mokslo konkurencingumo kėlimo scenarijuje.
Šiandien įvairiomis progomis rašoma ir kalbama, kad žmonės vis mažiau ir mažiau skaito arba jau ir visai neskaito. O man kyla noras tvirtinti kaip tiktai atvirkšciai: kaip niekada anksciau dabar žmogus yra skaitantysis. Jokia specialybė, tarnyba neįmanoma be sugebėjimo skaityti. Net ir kriminaliniai nusikaltėliai turi būti šiek tiek raštingi, gal tik kišenvagiams nereikia didesnių kvalifikacijų, tik rankų miklumo.