|
Paaugo Doroti, natūralią šviesią plaukų spalvą pakeitė dažyta juoda, rausvus žandukus – soliariumo įdegis, žaidimus su lėlėm pakeitė pasimatymai ir vėlyvieji filmų seansai tikrojoje smaragdų šalyje – Akropolyje. Nors ir daug laiko tam neskyrusi, Doroti išlaikė abitūros egzaminus pavydėtinai gerai. Jos klasiokės iš pavydo visus dirbtinius nagus nusigraužė. Bet Doroti niekaip negalėjo apsispręsti, ką studijuoti – režisūrą ar teisę. Režisūra Doroti buvo prie širdies – ne veltui, kiekvieną savaitgalį praleisdavo žiūrėdama filmus, pirkdavo žurnalą „Kinas“, o ir slapta meilė buvo snobų snobas Rytis Zemkauskas. „Teisė – iš klasės būciau vienintelė įstojusi į teisę, o į režisūrą įstotų bent pusė klasiokų. Ne, gaila gerų pažymių. Be to, jei pati netapsiu teisininke, tai nors vyrą protingą susirasiu. O ir Eli Makbyl tokia graži advokatė buvo. Be to, mama sakė, kad iš režisūros nepragyvensi. Nuspręsta!“