|
Pirmajame tekste buvau užsiminęs apie tam tikrus vis nutrūkstančius istorinės lietuvių tautos atminties epizodus. Štai vienas tų užmirštų epizodų.
Šį kartą norėčiau pristatyti Šaltojo karo pabaigoje vienos iš didžiausią mastą įgavusių idėjų gimimą. Apskritai, suvokimas, kiek galima pasiekti turint gerą ir kitus greitai uždegančią, užburiančią idėją, šiuo atveju, itin gerai atsiskleidžia. Gali pasirodyti, kad tarptautinė Juodojo kaspino diena nėra tinkamas pavyzdys, tačiau manau, kad kaip tik šios minties įgyvendinimas atskleidžia, kiek gali nuveikti, pasiekti žmogus, jei tiki universaliosiomis vertybėmis ir jas puoselėja. Panašiai būčiau linkęs mąstyti ir apie žmogaus kūrybinį gyvenimą.
Lietuvos gyventojams, stebėjusiems Pekino olimpines žaidynes, labiausiai norėjosi išvysti šalį atstovaujančius, ant pjedestalo stovinčius sportininkus. Būtent tada visų dėmesys nukrypsta į didžiausias aukštumas pasiekusius sportininkus. Rodos, valstybės vėliavos plazdėjimas vienu dūžiu verčia plakti visų mūsų širdis. Šiuo, nors ir trumpu, momentu suvokiame, jog nesame vieni, plačiau išsiskleidžia tikėjimo ir pasididžiavimo savimi, kraštu, bendruomene jausmas. Tautinės giesmės ir kylančios Lietuvos vėliavos derinys nors ir susijęs su skirtingais prisiminimais - itin svarbus kaip visus vienijantis reiškinys. Kylančios asociacijos stebint ir klausantis ceremonijos nėra vienodos, tačiau turi aiškiai išreikštų ir masėms tinkančių apibūdinti bruožų.
Savižudybės – viena iš skaudžiausių mūsų visuomenės tragedijų, kuri kartojasi kasdien ir tampa jau įprastu reiškiniu. Tokiu įprastu, kad net nesusimąstome, kodėl tai vyksta? Kodėl savo gyvenimą nutraukia patys nuoširdžiausi ir mažiausi mūsų visuomenės nariai, kodėl našlaicių daliai tėvai pasmerkia savo vaikus, kodėl žudosi garbaus amžiaus žmonės?