„Į literatūrą nuo mažens veržiausi kaip į ugnį, kuri sudegins neturtą, pažeminimą, tamsą“ – autobiografijoje prisipažino Mykolas Sluckis. Šie aistringi žodžiai užrašyti senokai – 1977 metais. Prieš keletą metų rašytojas teigė: „Nieko „deginti“ nereikia, tik humanizuoti gerumu, kultūra, menu.“
Liepsnojantis ar humanizuojantis – Mykolas Sluckis visada įdomus.
Pranas Mašiotas – Lietuvos vaikų literatūros tėvas. Taip esame įpratę sakyti. Bet... Koks tas tėvas? Pažvelkime iš arčiau ir į rašytoją, ir į jo aplinką. Juo labiau, kad gruodžio 19 dieną minime rašytojo gimtadienį – vieną šimtą trisdešimt penkerius metus.
1863 metai - Prano Mašioto gimimo metai - kuo aiškiausiai įrašyti bei aprašyti mūsų vadovėliuose. Pamenate?
Vieną kartą, seniai seniai... Rodos, praeitą šeštadienį, rudeninių lapų žaisme gyvenančio senamiesčio gatvėmis ėjau į pasimatymą su knygelių fėja Sigute Chlebinskaite. Iš japonų knygrišybos tridienio atskubėjusi dailininkė pakvietė į vieną mėgstamiausių Vilniaus kavinukių. Ten ir pasislėpėme nuo rudens darganos šiltam pokalbiui.
Selma Lagerlof
1858 lapkricio 20 Švedijoje, 1940 kovo 16 Morbakoje
"O vėlyvųjų laikų vaikai!
Aš nieko negaliu jums papasakoti, tik senus ir kone užmirštus
nuotykius."
Taip kreipiasi į mus knygoje "Saga apie Gestą Berlingą" rašytoja Selma
Lagerlof. Atkartodama jos žodžius, sakau:
- O dabarties vaikai! Švęskime Selmos Lagerlof jubiliejų - net šimtą
penkiasdešimt metų.
Aš jau puotauju - svaigstu visą rudenį. Skaityti, skaityti, skaityti -
tokia mano puota. Selmos Lagerlof knygų pasaulis įtraukia ir
nepaleidžia. O jos gyvenimas? Bandysiu jums šiek tiek papasakoti.
Rašytojas Viljamas Sarojanas įdomus ne vien tuo, kad šiemet galime minėti jo šimtmetį. Jo gyvenimas - tai Armėnijos ir JAV spalvos; tai žūtbūtinis maištas už teisę likti savimi. Aistra, meilė, neapykanta, azartas - niekada nieko drungno nei jo gyvenime, nei knygose
Septyni mažiausi prieglaudos berniukai nakvojo viename miegamajame. Kai ateidavo naktis, kai kurie pravirkdavo. Kiti ilgainiui imdavo linguoti: pirmyn – atgal. Viljamas nutarė: nei linguos, nei verks.
O verkti norėjo...




