„Kai tavo rankose
yra kamera, gali prisikasti iki tokių
žmonių, jų gyvenimų ir likimų, kokių kitas, gyvenantis savo įprastą
gyvenimą,
niekada neturės galimybės sutikti“, – sako režisierius Saulius
Beržinis. Jis neseniai
sukūrė filmą „Namie vieni“, kuriame pasakojama apie ekonominės
migracijos
išskirtas šeimas, kai tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį, vaikai
paliekami
gyventi Lietuvoje. Laikinai. Tik kol tėvai sutvarkys savo gyvenimą, kol
atsistos ant kojų. O paskui tas laikinumas išsitęsia metų metus, o
susitikimas
vis atidedamas...
Už nieką neagituoju. Juolab už papildomą laisvadienį... Motinos dieną paskelbėme valstybine švente, po poros metų tokį pat statusą suteikiame ir tėvo dienai. Pagrindinis mano girdėtas argumentas – kad gyvename lygių galimybių šalyje. Ko šiandien tikėtis iš tėvo visuomenėje diskutuojama gan nedaug. O palyginus svetainių www.tevas.lt ir www.supermama.lt lankytojų skaicių, gali susidaryti įspūdis, kad vyrai nebeturi vaikų.
Pagaliau prasibrovusi pro rytinius kamšcius, personalo vadovė prisėda prie darbo stalo ir su kavos puodeliu rankoje ima peržiūrėti galimų kandidatų į naujas darbo vietas gyvenimo aprašymus. Vienas skambutis, kitas, pokalbiai dėl darbo, pasirinkimo iš dviejų galimų kandidatų apmąstymas. Štai vienas, regis, pareigingas, aštraus proto ir nestokojantis tiek profesinių, tiek bendrųjų žinių, mandagus ir santūrus – vargu, ar kada pavėluos į darbą. Kitas, kalbėdamas nuolatos mosikuoja rankomis, trykšta naujomis idėjomis ir pasiūlymais, keletą kartų nelėkštai pajuokauja – panašu, kad originalumo stoka šis asmuo nesiskundžia. Ir vis dėlto, ką pasirinkti? Tvirtą žinojimą ar žaismingą kūrybiškumą?




