Moksleivių ar mokytojų iniciatyva?


Šiaulių universiteto gimnazijos I–II klasių gimnazistai lapkričio 30 dieną, vadovaujami mokytojos J. Vaitkienės, dalyvavo Jaunimo pilietiškumo akcijoje „Gink bunkerį“. Pakalbėkime apie tai plačiau. 

Prasidėjus pilietinių iniciatyvų konkursui moksleiviai atsiuntė savo iniciatyvą pristatančią anketą, kurioje jie išdėstė savo tikslus ir uždavinius: ne tik sutvarkyti savo apylinkėse esantį istorijos paminklą, bet ir užfiksuoti gyvosios atminties pasakojimus, daugiau sužinoti apie savo krašto istoriją. Nors konkurso esmė yra pačių moksleivių idėjos ir veiksmai, iš tiesų šios iniciatyvos įgyvendinimas labiau primena puikios mokytojos suorganizuotą netradicinę istorijos ir pilietiškumo pamoką-ekskursiją nei jaunų žmonių iniciatyvumą. Norėtųsi kalbėti ne apie tai, kaip ši iš esmės puiki iniciatyva neatitiko konkurso reikalavimų. Ją pasitelksime tik kaip pavyzdį, kuris padės iliustruoti apskritai tokį visuomenės simptomą: viską padaryti patiems suaugusiesiems, o paskui kaltinti jaunuosius, kad nesidomi šventais dalykais ir nieko nesugeba.

Taigi vieną dieną moksleiviai su savo mokytoja nuvyko į miesto tremtinių klubą, kur „Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jokubauskienė papasakojo apie Filialo veiklą“. Be to, čia moksleivių laukė ir pilietiškumo pamoka, kurią vedė buvęs tremtinys prof. hab. mokslų daktaras Vytenis Rimkus, jo žmona ir sesuo. Kaip rašoma iniciatyvos įgyvendinimo pristatyme, „Profesorius pateikė trumpą pokario Lietuvos istoriją, pažymėjo laisvės kovų prasmę ir reikšmę šiandienos gyvenimui.“ Moksleiviai taip pat susipažino ir su buvusiu tremtiniu Tadžikijoje Eduardu Manovu. „Prisiminimais iš net dviejų šeimos tremčių dalijosi A. Šapoka, kurio dėdė yra visiems žinomos „Lietuvos istorijos“ autorius. Apie partizanines kovas pokario metais kalbėjo Lietuvos partizanas, politinis kalinys Juozas Mocius. Visi linkėjo jaunimui domėtis Lietuvos istorija, būti patriotais, didžiuotis mūsų Tėvynės pasiekimais ir patiems prisidėti prie geresnio mūsų šalies žmonių gyvenimo.“ – rašoma iniciatyvos ataskaitoje.

Toliau ištisai pacituosime mokytojos (bet ne moksleivės) parengtą iniciatyvos ataskaitą: „Pasivaišinę bandelėmis ir pasižadėję domėtis savo senelių istorija mūsų gimnazistai apsilankė Radviliškyje restauruotame vagone, kokiu sovietų okupacijos metais į tremtį buvo vežami rajono gyventojai. Mus pasitiko Radviliškyje gyvenantys tremtiniai ir papasakojo, kaip iš čia tokiuose vagonuose ant medinių gultų į tremtį buvo išvežta apie 3 tūkst. pasmerktųjų gyventojų.

Po to ketinome vykti į Gulbino miške esantį „Kunigaikščio Žvelgaičio“ partizanų rinktinės bunkerį ir pagerbti čia žuvusius partizanus.

Čia 1952 metų kovo 19 dieną žuvo išduoti partizanai, rinktinės vadas Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas, Klajūnas, rinktinės štabo viršininkas Izidorius Miškūnas-Barzda, štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Stasys Šepkus-Šernas. 1998 metais Rinktinės vado B. Kriščiūno sesers Onutės Gutkauskienės ir partizanų rūpesčiu atstatytas bunkeris, kur 1951–1952 m. įrengtoje paskutinėje Prisikėlimo apygardos „Kunigaikščio Žvelgaičio“ rinktinės vadavietėje gyveno ir dirbo žuvusieji partizanai bei štabo Visuomeninės dalies viršininkas Alfonsas Padervinskas-Žilvitis bei partizanas Ignas Sabulis-Apicirius. Deja, lietingas, šaltas oras mums sutrukdė šį kartą apsilankyti bunkeryje ir uždegti žvakutes, tačiau visi pajutome, kad diena, skirta tautos istorijai, buvo prasminga ir nepamirštama.“

Įspūdingas kruopštus reportažas su visomis smulkmenomis ir pavardėmis. Įdomu, ar tiek visko prisimena tų pamokų ir pasakojimų klausęsi moksleiviai?

Idėja atsigręžti į savo šaknis, į senolių pasakojimus, užfiksuoti nykstančius atsiminimus yra labai pilietiška, kilni ir brandi. Tačiau šioje istorijoje mes pasigedome pačių moksleivių iniciatyvos, aktyvumo, veiksmo. Mokytojų ir visų suaugusiųjų tikslas turėtų būti ne patiems padaryti svarbius darbus ir net ne rodyti jauniesiems, kaip reikia daryti, ne paversti jaunimą pasyviais žiūrovais, bet skatinti veikti, drąsinti, patarti, kalbėtis, motyvuoti, pasitikėti jais! Būtinai bus klaidų, iš karto nepavyks, bet tik per patirtį išmokstama taip, kad norėtųsi kartoti ir kartoti.

Šios „moksleivių pilietinė iniciatyva“, kurių mokyklos gyvenime turėtų būti kuo daugiau, kaip minėta, labiau primena netradicinę geros mokytojos suorganizuotą istorijos ir pilietiškumo pamoką nei pačių jaunų žmonių iniciatyvumą ir veiklumą. Aišku, mokytojo vaidmuo, šiokia tokia pagalba, patarimai, paskatinimai visada yra labai svarbūs ir reikalingi jauniems, nepatyrusiems žmonėms. Tačiau norint, kad jaunimas būtų veiklesnis, aktyvesnis, nebijotų atsakomybės ir nepristigtų vidinės motyvacijos padaryti ką nors gero savo aplinkoje – ko ir siekiama šiuo konkursu ir projektu, – reikėtų pasitikėti pačių moksleivių galimybėmis.

Linkime atradimo džiaugsmo, kai atveri lobį „(pa)prastuose paaugliuose“!

Iniciatyvos aprašymas čia

Iniciatyva įgyvendinta čia

 

www.placiau.lt