Ar streikai yra demokratijos forma?


Pagrindinis demokratijos principas – valdžia priklauso ne išrinktiesiems, bet kiekvienam piliečiui. Šią savo teisę piliečiai įgyvendina referendumuose arba per savo išrinktus atstovus. Tačiau tikroji demokratija neapsiriboja vien atstovavimu daugumos nuomonei. 

Pasaulyje jau seniai vis garsiau kalbama apie dalyvaujamosios demokratijos, kai visuomenė tiesiogiai dalyvauja priimant svarbiausius sprendimus, būtinumą. Taigi kiekvieno piliečio pareiga – ne tik ateiti į rinkimus, bet ir nuolat domėtis, kas vyksta valstybės ir tavo miesto, rajono gyvenime, darbo aplinkoje, kokie svarbūs sprendimai yra priimami, kaip, kas tai sprendžia, ir kiek galima aktyviau ginti daugumos interesus.

Visuomenėje įprasta sakyti, kad dauguma diskriminuoja mažumą. Iš tikrųjų gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad visą laiką yra priešingai – pvz., valdančioji mažuma diskriminuoja piliečių daugumą neįsiklausydama į jų poreikius, ignoruodama interesus, piktnaudžiaudama jai suteiktomis galiomis. Todėl kartais, kai visos nuosaikios – derybų, diskusijų, apklausų – priemonės išsemtos, o rezultatų nepasiekta, praverčia kraštutinės dalyvaujamosios demokratijos formos: protestai, demonstracijos, streikai.

Tačiau problema ta, kad pati demokratinė valstybė apriboja dalyvaujamosios demokratijos galimybes įstatymais varžydama referendumų, protesto akcijų gatvėse ir aikštėse ar streikų organizavimą. Kitose demokratinėse Europos valstybėse pakanka pranešti apie rengiamą tokią akciją, o Lietuvoje tam reikia gauti Savivaldybės leidimą (o neretai ir kelių kitų instancijų), kas reiškia, kad Savivaldybė, suteikdama leidimą, pati gali nurodyti, kuriame atokiame miesto kampe ar laukuose leidžia burtis protestuotojams. 

Streikas – viena iš radikalių tiesioginės demokratijos formų, kuria atkreipiamas dėmesys ne tik į viršytą nepasitenkinimo ir blogų sąlygų ribą, bet ir išreiškiama reali protestuojančiųjų galia imtis tiesioginio veiksmo – pavyzdžiui, sustabdyti vykdymą tų pareigų, už kurias neteisingai atsiskaitoma arba kitaip bloginamos darbo sąlygos, gniuždomos dirbančiųjų teisės.

Streiku dirbantieji įgyvendina demokratinę teisę sustabdyti darbą, taip pareikšdami apie užsitęsusius pažeidimus, kuriuos jų atžvilgiu vykdo „valdančioji“ mažuma. Dirbančiųjų kova su sekinančiu išnaudojimu ir pagimdė tikrosios demokratijos standartus: nusistovėjo darbo dienos limitai, apgintos protesto ir viešų taikių susirinkimų teisės ir taip toliau. Todėl, nors ir čia galimi piktnaudžiavimai (pavyzdžiui, ypatingos kompetencijos reikalaujančios profesijos dirbantieji gali sabotuoti visą šalies transporto sistemą), derėtų nepamiršti pilietinės veiklos bei kovos ištakų, kurių laimėjimais šiandien remiasi visis Žmogaus teisės.

Svarbiausia – piliečiai turėtų suvokti, kad vien tik protesuodami ir streikuodami demokratijos neįgyvendins. Reikšmingus pokyčius gali lemti tik nuolatinis sąmoningas domėjimasis, dalyvavimas priimant sprendimus ir pačių piliečių konkrečios iniciatyvos gerinti daugumos gyvenimą valstybėje, mieste, organizacijoje (mokykloje, įmonėje, kt.). Juk piliečiams priklauso ne tik valdžia, bet ir galia keisti, veikti, kurti (geriau nei griauti). 

 

www.placiau.lt