Nuo tautinio identiteto iki humanistinių idealų


Nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiai XX a. pabaigoje, susiję su sovietinės imperijos stagnacija ir galiausiai griūtimi, naujai sujudino tautinio identiteto paieškas: visi mes tapome „dar labiau“ lietuviais, lenkais, latviais, kazachais, čekais ar, kur kas liūdniau, serbais. Šios „skirtingos“, bet keistai panašios „gentinės“ priklausomybės laikinai įpūtė optimizmo ir vienijimosi energijos, suteikė dar vieną pagrindą priešintis nuvargusiai, pamėkliškai totalitarinei mašinai, kol ji atsitraukė.

Tačiau šis vienybės reginys per daug ilgai neužtruko. Pamiršę, kaip kone ką tik (kartu!) grūmojome Marijos žemę teriojusiam „Ivanui“, mes nesuskubome kurti ilgalaikių sugyvenančios visuomenės ir gerovės pamatų, o atsigręžėme į, tarkime, „kažką negero planuojančius“ lenkus, kurie greta ar ir visai „su mumis“ gyvena jau ne pirmą šimtmetį... Kaip ir – dar daugiau šimtmečių – žydai, totoriai, karaimai, romai ar baltarusiai.

Tiek įvardis „mes“, tiek minėti „šimtmečiai“ šiame rašinyje vartojami santykinai. Nes sąlyginė, iliuzinė yra įvardijimo „mes“ vėliava, kuria jaukiai apsigobę nevengiame kolektyviai prisiimti visai kitų žmonių ar įvykių nuopelnų, bet dažniausiai vengiame kritikos už „kolektyvines“ nuodėmes;  nors susikurtas „mes“ iš pažiūros skamba kaip vienijanti idėja, galiausiai iškyla klausimas, kas tie „jie“, kurie yra ne „mes“... Išpūstas ir šimtametis tautos tęstinumas, kuriuo įpratome tikėti iš poreikio tapatintis, priklausyti „savų“ bendruomenei ar susikurti herojus, į kuriuos būtų galima (arba būtina) lygiuotis.

 Iš tikrųjų tautinio identiteto nagrinėjimas sužibo tik XIX a. antroje pusėje, nors pradžią jam davė dar Didžioji revoliucija Prancūzijoje. Pamažu brendo judėjimai, kuriems reikėjo naujos, nefeodalinės ašies formuoti valstybiniams dariniams. Juk ligi tol žemė su viskuo, kas ant jos yra, priklausė žemvaldžiams – feodalams, susaistytiems vasalo-senjoro hierarchija, kurios viršūnė buvo monarchas, ir tai sudarė valstybę, nekreipiant dėmesio į jokius nacionalinius sentimentus. Tautinės valstybės – XIX amžiuje parengtas fenomenas, kuris prieš tai neturėjo jokio precedento ar priešistorės ir išsiskleidė tik XX amžiuje. Galėtume pamąstyti, iki ko šios idėjos privedė XX amžių, bet čia jau kita istorija...

Užtat pamąstyti, ką mums duoda  idėja, iš pažiūros „vienijanti“, o iš tikrųjų tik dirbtinai kurianti daugiau skirtybių, verta. Benedictas Andersonas savo knygoje „Įsivaizduojamos bendruomenės“ paaiškina, kaip tautos buvo išrastos – socialiai sukonstruotos ir įsivaizduojamos žmonių, kurie jaučiasi tokios grupės, neturinčios realių ryšių, dalimi.

Tautinį identitetą net būtų galima švelniai pavadinti fetišistiniu – kai galvojama, jog Olimpinėse žaidynėse ar „Eurovizijoje“ dalyvauja kažkokia mums visiems artima ir krauju gimininga dama arba mama – Lietuva, už kurią galima sirgti, skambinti, o gal net prisiglausti.

Tačiau tapatintis su Lietuva dar ne taip vulgaru, kaip pačią Lietuvą ir jos piliečius dalinti į „grynąsias tautas“ – lietuvius, lenkus, rusus ir romus – ir toliau plėsti atskirtį bei priešybes. Reikia nepamiršti, kad noras būti patriotais neturėtų trukdyti suvokti „lietuvius“, t. y. Lietuvos piliečius ir su ja save siejančius žmones kaip politinę tautą, nepaisant kilmės, kraujo ir žemės grynybės ar panašių mitų – taip, kaip suvokiama Prancūzijoje, Šveicarijoje, Britanijoje, Švedijoje ar kitose visuomenėse, kurios valingai nutarė auginti svetingumą, toleranciją ir integraciją, užuot ieškojusios tautinių ir etninių herojų po lovomis. Šia prasme Lietuvoje viena ryškesnių problemų yra priešiškumas ir reakcingumas greta gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu. Tautiniai mitai ragina generalizuoti šias grupes ir priskirti joms „visai tai tautai būdingus“ bruožus, šalyje veši vadinamasis „šiaudinis patriotizmas“, skleidžiantis manipuliacijas, esą „svetimos“ raidės pasuose ar dvikalbiai gatvių pavadinimai – tai sąmokslas prieš Lietuvos valstybingumą ir tapatybę.

Ne mistinė tapatybė ir būtinybė priskirti save genčiai ar kitai įsivaizduojamai bendruomenei, o produktyvūs sugyvenimo planai, progresyvios, sąmoningos socialinės ir ekonominės programos, gerovės kėlimas, pagaliau meniniai ir kiti kūrybiniai interesai turėtų mus burti turiningai ateičiai. Ne žmonių skaidymas po dirbtinius identitetus, o realių bendruomenių realūs bendradarbiavimo, bendros kūrybos, savitarpio pagalbos ir augimo modeliai kurs tvarius idealistinius ryšius ir pridėtinę socialinę vertę.

Žalioji planeta, iš kosmoso žiūrint, neturi jokių sienų (na, išskyrus gal tik Kiniją). Rasės nėra tarsi gyvūnų rūšys, kurias būtų galima sugraduoti pagal sudėtingumą; tautos nėra „mažesnės rasės“, kurios būtų duotybė pagal kraują, genus ar žemę; ir nėra jokio reikalo žmones skirstyti į visas šias rūšis ir potaučius (tarmes ir regionus). Žinoma, niekam neturėtų būti trukdoma džiaugtis kultūros istorija ar kalba, tačiau „išsaugoti tautinį identitą“ yra klaidingas iššūkis, ir reikia tikėtis, kad Lietuvos identitetas (kaip istorijoje nemaža dalimi ir buvo) bus atvira visuomenė, atviras ir kritinis protas, socialiai atsakinga ir orientuota raida, kultūros ir tapatybės tinklų persipynimas ir kaskart naujas, neprognozuojamas atžalynas.

 

www.placiau.lt