Laisvasis universitetas – tinka ir moksleiviui


Prieš kelerius metus Lietuvoje pradėjo veikti vadinamasis Laisvasis universitetas – jokių patalpų nei registracijos pažymėjimų, direktorių ar administratorių neturintis neformalus savanorių tinklas, kurio tikslas – alternatyvus švietimas.

 

Kas savaitę, kartais dažniau, o kartais stojant ilgesnei ar trumpesnei pertraukai, Laisvasis universitetas, arba kaip trumpiau jį vadina savanoriai ir lankytojai – LUNI, rengia paskaitas, diskusijas, filmų peržiūras ir taip toliau, laikantis nuostatos, kad kiekvienas žmogus gali turėti žinių, kurias galima perduoti kitam, o geriausiai žinios perduodamos nehierarchine, „horizontalia“ forma. Visi šie renginiai įvyksta be jokio atlygio – „studentai“ nemoka už mokslą ar už jokius bilietus, „lektoriai“ negauna honorarų ar algų, būtinosios išlaidos, kurios kartais iškyla, padengiamos savanoriams susimetant.

LUNI skyrių užsigeidę bet kurio miesto savanoriai gali įsteigti savarankiškai, tačiau nepaisant Alytaus ar Klaipėdos pastangų, vis dėlto aktyviausiai ir pastoviausiai veikla vyksta Kaune ir Vilniuje. Čia paskaitas veda ir alternatyvūs menininkai, ir įvairių sričių aktyvistai, pasitaiko ir „tikrųjų“ universitetų dėstytojų. Kadangi LUNI lankytojai, savanoriai ir lektoriai (kartais vadinami „lunatikais“) į švietimo sistemą žvelgia dažnai alternatyviai, o ir apskritai visuomenės gyvenimą vertina kritiškai ar iš netradicinės perspektyvos, tai ir paskaitų, diskusijų turinys yra Lietuvoje dar ne tokiomis išsikerojusiomis temomis: feminizmas, žmogaus teisės, įvairios subkultūros, ekologija ir gyvenimo būdo kraštutinumai, protesto formos ir taip toliau.

Laisvasis universitetas neturi steigimo dokumentų, akreditavimo, audito sistemų ar buhalterijų, neturi jis ir patalpų. Paskaitos vyksta bet kur, kur leidžiama: „kito“ universiteto auditorijoje, kavinėje, nevyriausybinių organizacijų inkubatoriuje ar parke.

Į užsiėmimus dažniausiai kviečiama socialiniais tinklais, elektroninio pašto grupių pranešimais, iš lūpų į lūpas. LUNI, žinoma, niekas negauna ir diplomų. Tačiau jaunų ir smalsių, aktyvių ir diskutuoti nevengiančių protų šurmulys čia – įprastas reiškinys. Žinių ir idėjų čia randa tie, kam ankšta valstybinėse mokyklose ir kitose ugdymo įstaigose, bibliotekose, savo kompiuteriais ir internetu aprūpintuose kambariuose. LUNI – tai ne tik po miestą išsibarsčiusios paskaitos, bet ir vasaros stovykla su visos dienos užsiėmimais, pagaliau to paties aktyvo organizuojamos pažintinės kelionės alternatyviais, turistų ir kavinių lankytojų nenumintais miesto takais – po nepopuliarius kiemus ar bažnyčių, vienuolynų požemius, apleistus pastatus, neretai peraugant į ekskurijas su „gidu“ – bet kuriuo žmogumi, turinčiu ką papasakoti apie lankomas vietas.

Panašu, kad Laisvajam universitetui svarbios ne tik alternatyvaus švietimo, bet ir nekomercinių santykių ir gyvenimo būdo, pacifizmo, tiesioginės demokratijos ir savivaldos idėjos, o platesniu temų peizažu galima įsitikinti apsilankius paskaitoje arba netgi ją inicijavus.

Ką sutiksime LUNI užsiėmimuose, susitikimuose, kelionėse ir stovyklose? Vadinamuosius „neformalus“, įvairių jaunimo subkultūrų ir „bohemos“ atstovus, tranzuotojus ir dviratininkus, muzikantus, dvasingumo ieškotojus, įtariai į nusistovėjusias visuomenės normas žvelgiančius, bet draugiškus veidus. Nevengiančius pasklaidyti leidyklos „Kitos knygos“ produkcijos, prenumeruojančius judėjimų „Okupuok Volstrytą“, „Anonymous“ (Anonimiškieji) ar muzikos bei kino „piratų“, festivalio „Degantis žmogus“ ir kt. naujienas.

Paraleliai LUNI praktikuojamas idėjų sklaidos principas gali būti lengvai pritaikytas ir kiekvienoje mokykloje, kad pilietinis sąmoningumas, iniciatyvumas greičiau ir efektyviau sklistų tarp jaunų žmonių.

 

www.placiau.lt