Savanorystė – laimingos visuomenės ženklas


Didžiausios tiesos gyvenime skamba paradoksaliai. Kaip ir tai, kad duodamas, dovanodamas tu  ne prarandi, bet gauni. Nuolat atliekami Europos socialiniai tyrimai rodo, kad savanoriaujančių žmonių pasitenkinimo gyvenimu laipsnis pats aukščiausias. 

Taip yra todėl, kad savanorystė ne tik skatina visuomenės solidarumą ir savitarpio pagalbą, stiprina pilietinę visuomenę, bet ir visais požiūriais yra gera priemonė ugdyti savo asmenybę: plėsti akiratį, įgyti naujų įgūdžių, užmegzti pažinčių, geriau pažinti save.

Ar galima manyti, kad kuo anksčiau žmogus į savo gyvenimą integruoja savanorišką veiklą, suvokia jos būtinumą ir naudą, tuo laimingiau klostysis jo paties gyvenimas? Greičiausiai taip, nes savanoriavimas byloja apie žmogaus sąmoningumą ir brandumą, o išmintingas žmogus visada lengviau orientuojasi bet kokiose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, bent kiek savanoriavęs žmogus visada jaus kitą šalia savęs, suvoks, kad pasaulis sukasi ne vien apie jį/ją, kad galvoti vien apie save yra vaikiška ir trumparegiška. Be to, savanoriai įgyja įvairios gyvenime reikalingos patirties: pavyzdžiui, organizuoti renginius, mokyti vaikus ir suaugusiuosius, bendrauti su įvairias pozicijas užimančiais asmenimis, planuoti laiką, išmoksta kitų kalbų, dirbti komandoje ir t. t.

Taigi savanoriauti galima pradėti nuo pat vaikystės. Iš pradžių vaikas skatinamas daryti gerus darbus kartu su savo tėvais: pavyzdžiui, prieš Kalėdas vaikas gali nuspręsti, kuriuos iš savo mylimų žaislų jis nori padovanoti kitiems vaikams, kurie žaislų neturi. Svarbu kalbėtis su vaiku, padėti jam suprasti pagalbos kitam būtinumą, skatinti empatijos, užuojautos jausmus.

Mokyklą lankantys vaikai jau patys gali rinktis, kokioje srityje jiems būtų smagu padėti. 

Įvairios organizacijos Lietuvoje mielai į savo veiklas įtraukia savanorius: gyvūnų globos tarnybos, vaikų dienos centrai ir projektai, su įvairiom socialinėm grupėm dirbantis „Caritas“, įvairūs festivaliai ir kultūriniai renginiai, kuriems koordinuoti reikia daug žmonių. Jauniems žmonės savanorystė ne tik padeda lavinti reikalingus įgūdžius, bet ir duoda praktinės naudos: suteikia galimybę nemokamai dalyvauti stovyklose arba net žiūrėti naujausius filmus kino teatre (jeigu savanoriaujama kino festivalyje) ir t. t.

Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje mažiausiai pusė visų gyventojų dalyvauja savanoriškoje veikloje. Tai reiškia, kad įvairaus amžiaus piliečiai po tiesioginių savo pareigų (mokyklos, studijų, darbo) kelias valandas per savaitę skiria ir savo pasirinktai savanoriškai veiklai: vieni skuba į socialinius centrus, kiti – į mokyklas, treti – į muziejus ar galerijas, kur dirba pagalbininkais ir pan. Už savo darbą žmonės negauna pinigų, bet kraunasi kur kas vertingesnį savo asmeninį kapitalą. O be viso to, jų savanoriškas darbas turtina valstybės ekonomiką (minėtose šalyse savanorystė sukuria 3–5 proc. bendro vidaus produkto). Lietuvoje kol kas savanoriškoje veikloje dalyvauja apie 10 proc. gyventojų.

Internete gausu ir vis daugėja informacijos apie savanoriškos veiklos galimybes Lietuvoje. Savanorystę ypač skatina ir palaiko Europos Sąjunga, todėl norintieji pažinti kitas šalis, kultūras ir savanorišku darbu padėti kitoms bendruomenėms gali lengvai išvažiuoti į kitas, net egzotines, šalis.

Savanoriauti niekas negali priversti, kaip ir negali priversti būti gailestingiems, sąžiningiems ir solidariems. Jau pats veiklos pavadinimas sako, kad ryžtamasi dirbti savo noru, laisva valia. Tačiau kuo daugiau mokyklose, šeimose bus kalbama, diskutuojama apie savanorišką veiklą, tuo daugiau rasis savanoriškų apsisprendimų ir tuo brandesnė ir laimingesnė bus Lietuva.

placiau.lt