Kaip išsiauginti dorų politikų?


Spausdiname pedagogės, visuomeninės veikėjos Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės pranešimą, kuriame pristatoma pilietinio ugdymo metodika, skirta vyresniųjų klasių moksleiviams.

I. 

Šis tekstas yra skirtas projekto „Atviras kodas: PILIETIS“, kurį organizuoja neformaliojo švietimo asociacija „Jaunimo akademija“, dalyviams. Buvau maloniai pakviesta prisidėti prie šio projekto. Organizatoriai išreiškė pageidavimą, kad pasidalinčiau kai kuriomis mintimis, kurias išsakiau savo tekste „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“, publikuotame žurnale „Kultūros barai“. Taip pat buvo išreikštas noras, kad to teksto mintis susiečiau su pilietinio auklėjimo uždaviniais, kuriuos šiandien sau kelia mokytojai Lietuvos mokyklose.

Tiems, kurie to teksto neskaitė, trumpai priminsiu dvi pagrindines tezes. Viena jų buvo ta, kad nėra pagrindo brėžti labai griežtą ribą tarp pilietinės ir politinės veiklos. Pilietinė ir politinė veikla turi tą patį objektą – darbą bendruomenės labui. Įstatymai yra (arba bent jau turi būti) kuriami bendruomenės labui. O kad būtų sukurti geri įstatymai, reikia žinoti bendruomenės poreikius, kuo paprastai ir užsiima tie, kurie pilietiškai angažuojasi. Skirtumas nebent tik tas, kad vartodami žodžius „pilietinė veikla“ mes kalbame apie nepartinę veiklą. Tačiau politinė veikla nebūtinai yra partinė. Antra tezė buvo ta, kad pilietiškumas nėra tiesiog piliečių aktyvumas, kaip tai dažnai suprantama, nors aktyvumas ir būtinas. Taip pat nepakanka pilietiškumą suprasti tiesiog kaip veiklą vardan bendruomenės. Kad bendruomeninė veikla būtų suvokiama kaip pilietinė, ji turi būti tai bendruomenei etiška, t .y., ji turi siekti to, kas gera, ir ypač to, kas teisinga tam tikros bendruomenės atžvilgiu. Taigi, klausimas, kurį reikia kelti kalbant apie moksleivių pilietinį ugdymą, pirmiausiai yra toks: kokiomis priemonėmis pedagogai gali pasiekti, kad jų mokiniai veiktų ar būtų gerai pasiruošę veikti, siekiant to, kas gera ir teisinga bendruomenei/tautai/valstybei? Ir – kaip pasiekti, kad politikų sprendžiami klausimai moksleivius domintų, kad jie tuos klausimus įtrauktų į savo interesų akiratį?

Esu tikra, kad Lietuvos mokytojams šiandien labiausiai trūksta ne teoretizavimų ir apibendrintos kritikos, o praktinių pasiūlymų, ką ir kaip jie galėtų pakeisti mūsų visuomenėje ugdydami jaunimą. Pradinės visuomeninio ugdymo formos, žinoma, apsiriboja ne bendruomene kaip valstybe, o mažesniais socialiniais vienetais. Mokytojai tikriausiai ir taip senai praktikuoja įvairias tokio, sakykim, iki-politinio ugdymo formas: rūpintis savo klase, mokyklos kiemu, kad nebūtų jame, pavyzdžiui, šiukšlinama; rūpintis tais, kuriems reikia pagalbos – pavyzdžiui, apsilankyti senjorų namuose ir juose talkininkauti; pasirūpinti neįgaliais laiptinės gyventojais; apsilankyti gyvūnų globos centruose ir t. t. Taip pat, manau, lietuvių mokytojai praktikuoja ir kitas svarbias pilietinio ugdymo formas, tokias kaip ekskursijas prie svarbių istorinių vietų, diskusijas apie nacionalines šventes, nacionalinės svarbos įvykius ir t. t.

Aš noriu labiau atkreipti dėmesį į vyresniųjų klasių moksleivių pilietinį auklėjimą, jų politinį rengimą, t. y. į būdus, kurie ugdo moksleivius kaip aktyvius ir teisingumo siekiančius politinės bendruomenės – tautos ir valstybės – narius. Be to, man regis, kad dažniausiai Lietuvoje praktikuojamos pilietinio ugdymo formos yra orientuotos tik į tam tikrus mokytojus – t. y. labiausiai į istorijos mokytojus ir klasių auklėtojus. Man atrodo, svarbu aptarti pilietinio ugdymo metodiką, kuria gali naudotis visų dalykų pedagogai.

Metodika, kurią pasiūlysiu, yra rezultatas mano pedagoginės praktikos vokiečių valstybinėse mokyklose, kuriose dirbau apie trylika metų. Per tą laiką stebėjau kolegų darbo stilius, lyginau juos su savo lietuviška patirtimi, bandžiau išskirti tai, kas nauja, skirtinga ir kas, man atrodo, vertinga pilietinio ugdymo prasme. Pridursiu, kad šie mano pastebėjimai nepretenduoja į ekspertų objektyvumo lygį, nėra paremti statistiniais duomenimis ar kita lyginamąja ekspertų analizės forma. Jie atspindi tik mano asmeninius įsitikinimus ir patirtį.

Pirmiausiai pristatysiu vieną pedagogikos metodą, o po to aptarsiu, kuria prasme jis yra naudingas moksleivių pilietiškumui ugdyti.

 

II.

Pilietinio ugdymo metodas, kurį čia noriu trumpai aptarti yra labai paprastas ir juo gali naudotis visų dalykų mokytojai. Pavadinsiu jį „Moksleivių seimu (parlamentu)“.

A)     Jo išeities taškas yra kokia nors konfliktinė situacija. Ta situacija gali būti reali, egzistuojanti mūsų valstybės gyvenime. Kiekvieno dalyko mokytojas gali iš televizijos ar spaudos parinkti tokių situacijų, kurios yra artimos jų dėstomam dalykui. Pavyzdžiui, sporto mokytojas gali pasirinkti konfliktą, kilusį tarp penkiakovininkės Donatos Rimšaitės ir Lietuvos sporto federacijos. Literatūros mokytojui gali pasirodyti įdomus konfliktas tarp literatūrologės Viktorijos Daujotytės, parašiusios poeto Sigito Gedos biografiją, ir poeto artimųjų, kurie protestavo prieš monografijoje pateiktus faktus. Informatikos mokytojas galėtų pasirinkti internetinių komentarų laisvės arba internetinio „piratavimo“ problemą, taip pat svarbi problema – videožaidimai. Derėtų kelti klausimą, ar tie žaidimai pavojingi, ar jie skatina smurtavimą ir agresyvumą, ar ne. Matematikos mokytojai ras apsčiai gerų konflikto pavyzdžių iš biudžeto problemų, tokių kaip kai kurie problemiški „Sodros“ sprendimai, akcizo klausimai. Fizikos mokytojas galėtų rinktis problemą, kaip apsispręsti tarp atsinaujinančios energijos projektų ir naujos atominės elektrinės statybos. Chemijos mokytojui galėtų būti gera tema, pavyzdžiui, emulsiklių naudojimas maisto produktuose. Yra daug visokių konfliktinių atvejų, kur susipina įvairios disciplinos – pvz., autorinių teisių tematika gali dominti informatikos ir meno mokytojus. Taip pat ir kiti klausimai, tokie kaip dviguba pilietybė, angliškų žodžių vartojimas lietuvių kalboje, švietimo įstatymas, etc.

Konfliktinę situaciją, vadinamąjį „hipotetinį eksperimentą“, gali sumodeliuoti ir pats mokytojas. Sukurtos situacijos turi privalumų, nes mokytojas gali geriau panaudoti savo dėstomą medžiagą. Iš kitos pusės, realios situacijos labiau įtikina mokinius, kad dalykinės žinios yra tikrai reikšmingos jų gyvenime. Taip pat naudinga leisti patiems mokiniams paieškoti juos dominančių konliktinių temų – situacijų, kai jie patys nesutaria (pavyzdžiui, koks aprangos kodeksas labiau tinkamas mokykloje: uniforma ar laisvas aprangos pasirinkimas). „Moksleivių seimų“ metodika gali būti taikoma ir sprendžiant tarpusavio santykių konfliktus, pavyzdžiui, šeimoje arba su draugais. Tokios situacijos taip pat svarbios žmogiškam brandumui ugdyti (be kurio neįmanomas ir pilietiškas brandumas). Tačiau pilietiniam ugdymui, manau, vis dėlto prasmingiau rinktis tokias temas ir problemas, kurios cirkuliuoja žiniasklaidoje ir yra svarbios valstybei ar visuomenei.

B)      Kitas žingsnis. Susitarus, kokia konfliktinė situacija bus aptariama, „Moksleivių seimas“ vyksta pagal tokią schemą:

Mokiniai paskirstomi (arba pasiskirsto) į kelias grupes. Pirmoji turi atstovauti vienai „interesų grupei“, antroji – kitai, o jeigu konflikte galima išskirti ir daugiau skirtingų interesų grupių, tada turėtų būti atitinkamai ir daugiau mokinių grupių. Trečioji grupė būtų „teisėjai“ – tie, kurie išklauso visų interesų grupių nuomones ir turi nuspręsti, kiek kuri interesų grupė yra teisi, bei rasti gerą/teisingą konflikto sprendimą. Gali būti ir ketvirtoji grupė – „visuomenininkai“; pastarųjų užduotis yra nuspręsti, ar teisėjų sprendimas buvo teisingas.

C)      Taigi metodo schema labai paprasta, bet viskas priklauso nuo jo įgyvendinimo stiliaus. Svarbiausias „Moksleivių seimo“ tikslas yra, kad mokiniai išmoktų atstovauti vienai ar kitai interesų grupei argumentacine forma – t. y. jie turi mokytis, ką reiškia ieškoti ir rasti argumentų savo atstovaujamam interesui ar pozicijai pagrįsti, išmokti vertinti, kokie argumentai yra geri ar blogi. Taip pat ir „teisėjai“ bei „visuomenininkai“ turi išmokti racionaliai ir visiems suprantamai pagrįsti savo požiūrį. Pagrįsti – reiškia mokėti apsvarstyti, ar atstovaujamos interesų grupės siekiuose ir nuomonėje esama  „tiesos“ – t. y., ar tie norai kokia nors prasme teisingi. Interesų grupių atstovų tikslas turi būti tą teisingumą/teisumą išryškinti. Žinoma, ne kiekviena interesų grupė automatiškai turi „kiek nors tiesos“. Kartais gali būti, kad interesų grupės norai visai neparemti teisingais ar teisėtais siekiais (pavyzdžiui, interesų grupė, kuri nori parduoti narkotikus arba ginklus paaugliams arba šiaip ką nors apgauti). Tačiau interesų grupės dažniausiai būna bent kiek teisios.

Argumentai padeda mums suvokti ir išryškinti, ar ir kiek yra tiesos/teisingumo tam tikros interesų grupės siekyje. Argumentų galima rasti žiniasklaidoje, galima susisiekti su konfliktuojančiomis grupėmis bei jų paklausti, kuo jie grindžia savo reikalavimus (mokiniai tokiu būdu susipažintų su žurnalistine veikla). Taip pat galima ir patiems sugalvoti, kaip tam tikri požiūriai gali būti grindžiami arba kritikuojami.

„Teisėjams“ ir „visuomenininkams“ iš esmės galioja tie patys kriterijai. „Teisėjai“ turi arba nuspręsti, kuri pusė teisi, arba (jeigu abi pusės pateikė svarių argumentų) rasti gerą kompromisą. Ieškodami kompromiso, teisėjai turi įsidėmėti visus interesų konflikto pusių argumentus ir rasti sprendimą, kuris būtų adekvatus pateiktam gerų argumentų kiekiui ir tuo motyvuoti bei aiškinti savo sprendimus. T. y., jeigu viena interesų grupė pateikė labai silpnų argumentų, tada teisėjai savo sprendimą kitos interesų grupės naudai turi pagrįsti jos argumentų stiprumu ir atvirkščiai. „Teisėjas“ turi pagrįsti, kodėl jis tam tikrą argumentą atmeta ar tik dalinai pripažįsta. Jis negali vadovautis vien savo skoniu, polinkiais ar nepagrįsta nuomone.

„Visuomenininkai“ turi įvertinti, ar teisėjas gerai atliko savo darbą – t. y., ar jis atsižvelgė į išsakytus konfliktuojančių pusių argumentus, ar jis įtikinamai ir aiškiai pagrindė, kodėl tam tikri argumentai jį įtikina ar neįtikina, ir ar teisėjo sprendimas teisingai atsižvelgė į gerų argumentų proporcijas. „Visuomenininkai“, darydami tokias išvadas, taip pat turi argumentuoti – tiksliai įvardinti, ko „teisėjai“ nepastebėjo, kur perdėjo ir t. t. Jeigu „teisėjų“ sprendimai nėra adekvatūs pateiktiems interesų grupių argumentams arba neaiškūs, tada „visuomenininkai“ turi tai įvardinti ir įvertinti „teisėjų“ nenaudai.

D)     Kokių savybių turi turėti mokytojas, kad „Moksleivių seimų“ metodas taptų gera pilietinio ugdymo priemone? Mokytojas turi būti pilietiškas, t. y., jis turi būti teisingas. Kad ir kokia būtų paties mokytojo nuomonė konfliktinės situacijos atveju, jis neturi mokinių darbo vertinti pagal savo preferencijas. Mokytojas turi aukštai vertinti ir pripažinti tuos moksleivius, kurie gerai įsigilina į jų atstovaujamos interesų grupės situaciją ir randa gerų argumentų jai „advokatauti“. Jeigu kita moksleivių grupė neranda gerų argumentų, nors jų yra, mokytojas turi savo prastą įvertinimą pagrįsti, tai grupei nurodydamas argumentus, kurių šie nepastebėjo. Panašiai mokytojas turi vertinti ir „teisėjų“ bei „visuomenininkų“ darbą. Gerai „teisėjai“ gali būti įvertinti tada, jeigu jie, savo sprendimu parodo, jog jie iš tiesų suvokė pateiktų argumentų visumą bei svarumą ir savo sprendimu adekvačiai į tą visumą reagavo. „Visuomeninkų“ geras įvertinimas priklauso nuo to, ar jie pastebi „teisėjų“ vertinimo neadekvatumus ir juos gerai paaiškina bei pasiūlo geresnį (labiau argumentus atitinkantį) konflikto sprendimą.

Kitaip tariant, mokytojas, vadovaujantis „Moksleivių seimams“, turi: (a) būti atviras ir pasirengęs įsijausti į kiekvieną poziciją; (b) jis turi padėti mokiniams surasti dalykinės medžiagos kiekvienai pozicijai remti; (c) taip pat jis turi gerai išaiškinti mokiniams „žaidimo taisykles“ bei stebėti, kad tų taisyklių būtų sąžiningai laikomasi; (d) mokytojas turi būti sąžiningas ir teisingas bei vertinti kiekvienos pozicijos „teisingumą“ tik pagal pateiktų argumentų kiekį ir kokybę. Pavyzdžiui, jeigu diskutuojant apie dainininką Marilyn Mansoną keliamas klausimas, ar dainininko elgesys nepropaguoja agresyvios laikysenos, mokiniai mokytojui pateikia gerų argumentų Mansonui apginti, tada mokytojas turi arba sutikti arba sąžiningai kontrargumentuoti. Pasakymas „aš teisus, nes esu mokytojas“ negalioja.

E)      „Moksleivių seimo“ tipo projektą galima užbaigti organizuojant susitikimą su realiais konflikto prototipais visuomenėje (jeigu jų yra ir jeigu įmanoma suorganizuoti) – pvz., susitikti su sporto federacijos atstovu ar su D. Rimšaitės vadybininku, su V. Daujotyte ar su S. Gedos šeimos nariais, su „Sodros“ darbuotojais ir t. t. Per tokius susitikimus moksleiviai gali pateikti savo rastą konfliktinės situacijos sprendimo variantą, aptarti jį, išsiaiškinti, ar kokių argumentų neapgalvojo, po to situaciją aptarti su mokytoju ir kitais moksleiviais. Visą projektą turėtų lydėti nedidelis referatas, kuriame moksleiviai trumpai rekonstruotų diskusijos eigą, aptartų, kada diskusija buvo nekonstruktyvi, kada nuomonės buvo blogai pagrįstos ar išklausytos.

 

III

Dabar noriu paaiškinti, kuria prasme „Moksleivių seimai“ yra naudingi kaip metodinė priemonė pilietiškumui ugdyti – t. y. skatina moksleivius mąstyti apie bendruomenę, mąstyti politiškai ir teisingai? Manau, kad „Moksleivių seimų“ privalumas yra tai, kad taip mokytojai gali „nušauti daug zuikių“ vienu metu:

Pirma, moksleiviai mokomi dalyko ne „sausai“, o ima suvokti, kur ir kaip jiems gyvenime tas dėstomas dalykas gali būti praktiškai naudingas. Juk tam, kad gerai suvoktume emulsiklių ir jo alternatyvų maisto produktuose problemą, reikia žinoti, kas yra emulsiklis, taip pat reikia turėti pagrindinių chemijos žinių bagažą. Tokiu būdu mokiniai geriau supranta, kodėl jie „kala“ chemines formules.

Antra, „Moksleivių seimai“ savo struktūra primena varžybas (kuri grupė nugalės?), todėl mokiniai yra labiau motyvuoti ieškoti atsakymų ir idėjų.

Trečia, kadangi konfliktinė situacija realiai egzistuoja suaugusiųjų pasaulyje, moksleiviai ima jaustis to pasaulio dalyviais. Jie susiduria su iššūkiu, kurio paaugliams dažnai reikia, kad imtųsi kokios nors veiklos. Tokie projektai padeda suvokti, kad jie jau priklauso tam pačiam pasauliui, kaip ir suaugusieji, kad jie ten gali dalyvauti ir gal netgi rasti geresnių sprendimų. Tai skatina jaunuolius domėtis visuomenės gyvenimu, temomis, kurios visiems vienaip ar kitaip aktualios.

Ketvirta, moksleiviai mokosi suprasti, kad socialiniame gyvenime (tai yra, bet kokioje bendruomenėje) tiesa ir teisingumas turi daug veidų. Tai ugdo jauno žmogaus supratingumą kito nuomonei ir pozicijai. Moksleiviai pradeda suprasti, kad rasti „saliamonišką sprendimą“ dažnai yra sunkus darbas, reikalaujantis energijos ir kantrybės.

Penkta, ypač svarbu, kad moksleiviai mokosi, jog argumentai – tai vienintelė diskusijų priemonė, per kurią mes galime pasiekti objektyvumo. Tai labai svarbus mokinių paruošimas studijoms, visuomeninei-politinei veiklai ir gyvenimui. Bet koks rimtas diskursas – nesvarbu apie ką – Vakarų valstybėse yra grindžiamas racionalia argumentacija. Argumentacinis diskusijų metodas Lietuvoje apskritai palyginti dar mažai paplitęs, todėl visur stokojame diskusijų kultūros, o ir pačių diskusijų. Todėl galiu įsivaizduoti, kad ir daugeliui mokytojų kalbėti argumentais nėra visai savaime suprantamas dalykas. Tačiau to galima išmokti, jeigu nuolat keli sau klausimą „iš šalies“: Ar aš gerai galiu pagrįsti, ką pats sakau? Ir ar mane patį/pačią įtikintų toks argumentas? Vakarų aukštosiose mokyklose ir visuomenės pokalbiuose argumentavimas yra bet kokio racionalaus apsikeitimo nuomonėmis pagrindas. Labai svarbu, kad mokiniai jau kuo anksčiau mokykloje suprastų šitas socialinio suaugusiųjų bendravimo „taisykles“. Praktiškai argumentavimo menas svarbus visur – bet kokioje specialybėje.  Ir kuo ilgiau Lietuva bus Europos dalis, tuo svarbesnis darysis argumentacinis pokalbių ir diskusijų stilius.

Taigi, „Moksleivių seimas“, mano nuomone, yra itin geras metodas mokinio pilietiškumui ugdyti bei auginti apskritai visavertį visuomenės žmogų, nes: (a) mes taip mokomės klausytis kitų nuomonių (kad kontrargumentuotume, pirmiausiai turime gerai klausyti); (b) suvokiame, kad kiti irgi gali būti teisūs, o tai ugdo pagarbą vieni kitiems ir domėjimąsi vieni kitais; (c) mokomės argumentavimo meno, kuris labai naudingas ateičiai (profesinei ir pilietinei) ir paruošia žmogų racionaliam diskursui; (d) jaučiamės, kad dalyvaujame politiniame ir socialiniame procese, kurie svarbūs visai bendruomenei/tautai/valstybei.

 

IV

Metodika, kurią aptariau, naudojosi ne visi iš mano stebėtų kolegų, bet tie, kurie naudojosi, pasiekdavo, mano galva, ypač gerų rezultatų. Ne visi ja, beje, naudojosi kaip pilietinio ugdymo priemone. Kai kurie tiesiog norėdavo pagyvinti savo mokymo stilių, nes „Moksleivių seimas“, kaip minėjau, kažkuo primena varžybas ir mokinius gerai motyvuoja. Kai kurie kolegos naudodavosi ir „sausesne“ šio metodo forma – kai vienas moksleivis turi pats pateikti viską žodinės prezentacijos ar referato forma: aptarti vykusį konfliktą, išaiškinti visų jame dalyvavusiųjų požiūrį ir argumentus bei pareikšti savo nuomonę apie tai, kas ir kiek, jo galva, yra teisus, tą nuomonę, žinoma, irgi pagrindžiant. Tačiau aš manau, kad tokia forma yra efektyvi ne visada. Pradžioje geriausiai praktikuoti „gyvesnę“ metodiką, kad moksleiviai geriau pajustų įtampą tarp interesų grupių ir „azartą“ – norą laimėti, įtikinti. Tai jiems padeda intuityviai rasti gerų argumentų ir „savo kailiu“ suprasti, kokia viso „žaidimo“ prasmė. „Sausesnė“ metodika labiau tinkama tada, kai moksleiviai jau yra keletą kartų dalyvavę tokiame „Moksleivių seime“ ir greitai supranta, ko tuo siekiama.

Žinoma, mes niekada negalime pasakyti: „Štai, jeigu šitą metodą taikysime, subrandinsime sąmoningą pilietį ar dorą politiką.“ Mokinio raidą lemia daug dalykų – šeima, draugai, jo paties charakterio ypatybės, knygos, hormonai, jį teigiamai arba neigiamai paveikiantys atsitiktinumai. Tačiau paprastai vaikų teisingumo jausmas išsivysto labai anksti, taigi manau, kad didesnė dalis jų yra pasiruošę priimti šias „žaidimo taisykles“. Todėl metodika, kurią aptariau, turi daug potencialo ugdyti tas moksleivio savybes, kurių jam labai reikia, kad taptų geru savo valstybės piliečiu.

Ačiū už dėmesį!

Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė