Kas yra lietuvis?


Pasaulyje, kuriame pernelyg daug balsų kalba tuo pat metu, <...> kur amerikietiškus rūbus, pagamintus Korėjoje, nešioja jaunimas Rusijoje, kur kiekvieno žmogaus „šaknys“ daugiau ar mažiau pakirstos – tokiame pasaulyje vis sunkiau susieti žmogaus tapatybę ir reikšmę su koherentiška „kultūra“ ar „kalba“.

(James Clifford, Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas, vertė Vitalijus Šarkovas, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla / ALK, 2006, p. 143)

Mes gyvename daugybiniame pasaulyje, kuriame vis sunkiau rasti „grynųjų pavidalų“. Tokiomis sąlygomis konkrečiai įvardyti, kad yra lietuvis, labai sudėtinga. Vis daugėja diskusijų, klausiančių, ar apskritai aktuali ir reikalinga tautinė žmogaus apibrėžtis, nes esą valstybė yra dirbtinai sukurtas aparatas, todėl ir priklausomybė kokiai nors valstybei nėra esminė žmogaus gyvenimo sąlyga.

Bet kaipgi su etnine bendruomene, kuri nebūtinai sutampa su kokios nors valstybės sienomis? Juk esti žmonių, kurie save laiko žemaičiais, netgi seniai išnykusių prūsų, sėlių paskutiniais mohikanais. Arba, štai, Czeslowas Miloszas ir daugybė jo įkvėptų žmonių save laikė/laiko ne lenkais ar lietuviais, gudais, bet LDK piliečiais, kurių tėvynė – visa Rytų ir Vidurio Europa be konkrečių demarkacinių ribų.

Ar tai reiškia, kad tautinė žmogaus apibrėžtis yra laisvai pasirenkamas dalykas? O gal ryšys su konkrečiu kraštu ir kultūrine tradicija yra intuityviai juntamas prigimtyje, nulemtas gimimo ir gyvenimo aplinkybių? Ar galėjo, pvz., Miloszas „pasirinkti“ kitą savo tautinę tapatybę, jei gimė šalia Kėdainių, Šateniuose, kur prabėgo vaikystė, mokėsi ir studijavo Vilniuje, gyveno ir dirbo Lenkijoje, Paryžiuje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau jo kalba – lenkų, jo kultūra – palimsestas? O Adomas Mickevičius, kuris kalbėjo lenkiškai, bet laikė save lietuviu, o Lietuvą „tėvyne“ vadino? Tokie ribiniai atvejai, kai neaiški tapatybė dėl skirtingų tautybių tėvų, kai gimstama ir augama svetimos kalbos ir kultūros aplinkoje, kuri pamažu pasisavinama (arba pasisavina mus?), aiškiausiai atskleidžia tautinės tapatybės klausimo problemiškumą.

XIX a. katekizmuose, kuriuos su savimi nešiojosi prieš caro valdžią susivieniję 1863–1864 m. sukilimo dalyviai, klausiama: „Kas yra lietuvis?“ Pateikiamas atsakymas: „Lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir gerbia statutą“. Statutą? Kokį statutą 1863 m., kai nei LDK, nei Abiejų Tautų Respublikos jau seniai nebėra?! Tuo metu veikia tik caro įstatymai, o štai lietuvis gerbia statutą, kuris tebegalioja kolektyvinėje tautos atmintyje kaip vienybės pagrindas, savarankiškumo, orumo, nepriklausomybės prielaida. Tai buvo pagrindinis žmogų apibrėžiantis, jį steigiantis ir saugantis (A. Sverdiolas) veiksnys.

Katekizmas teigia, kad lietuvis yra laisvas žmogus, kovojantis už laisvę, kuriam laisvė yra pagrindinė vertybė (tolesnė lietuvių tautos istorija daugiau mažiau šį mitą pagrindžia: pvz., nepriklausomybės kovos, partizaninis karas, sąjūdis, sausio 13-osios įvykiai). Kitas jau minėtas lietuvio dėmuo yra pagarba statutui – vadinasi, respublikos vertybėms ir tradicijai. (Ar pastangos per visą XX a. okupacinį laikotarpį išsaugoti, o vėliau ir atkurti 1940 m. nutrūkusią Lietuvos nepriklausomos valstybės tradiciją negalėtų būti pavyzdys, kaip veikė pagarbos statutui mitas?).

Žinoma, įvardijimas, kad „lietuvis yra tas, kuris myli laisvę ir gerbia statutą“ šiandien skamba romantiškai gražiai ir žada neadekvačiai daug daugiau nei šiandieninis lietuvių gyvenimas ir likimas gali paliudyti. Tad ir šie svarstymai – tik viena iš daugybės interpretacijų. Bet jeigu ši formuluotė kadaise, net ir daug dešimtmečių po Respublikos baigties, buvo skaitoma katekizmuose – pagrindiniuose gyvenimo ir tikėjimo vadovuose, – ar tikrai ji galėjo būti tokia dirbtina, netikra ir neaktuali, jei, kaip rodo istorija, egzistavo tauta, menanti savo laisvę ir „kažkokį mistinį“ savo statutą, dėl kurio idealų sukilo 1832 m., 1863–1864 m., aiškiau iškristalizavusi savo etninę bendrystę – ir paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais, kai ėmė leisti laikraščius draudžiama kalba, subrandino niekur kitur pasaulyje nežinomą profesiją – knygnešystę; galų gale – 1918 m., kai laisvę ir statutą mylintys lietuviai paskelbia atkurtą savo Nepriklausomos Lietuvos valstybę.

O kas yra lietuvis XXI amžiuje? Teatsako asmeniškai kiekvienas žmogus, kuriam brangi laisvė ir ... statutas.

 

plačiau.lt