Stengiuosi būti pilietiškas, bet politiką geriau apeisiu iš tolo?


Ar svarbu piliečiui dalyvauti politiniame gyvenime? Ar įmanoma būti pilietiškam ir ignoruoti politiką? Ar būtina gilintis į biurokratines raizgalynes, kad galėtum daryti gerus darbus visuomenės labui?

Žodis politika (gr. polis – miestas-valstybė) reiškia valstybės gyvenimą, taigi ir viešuosius reikalus, kuriais nuo seniausių laikų užsiima „viešieji asmenys“, t. y. tokie patys piliečiai, kaip ir kiekvienas iš mūsų, tik įsipareigoję atstovauti ir ginti bendruomenės interesus. Šiuo požiūriu politika yra ypač artima pilietiškumo sampratai: stengtis dėl daugumos gerovės.

Pasaulyje veikia tūkstančiai nevyriausybinių organizacijų, leidinių ir judėjimų, kurie į politinę areną nesivelia, rinkimuose nedalyvauja, o savo veiklą realizuoja ir skleidžia efektyviais ir išradingais būdais. Tai ir žaliųjų organizacija „Greenpeace“, ir peticijų monstras AVAAZ, ir kiti pozityvumu ar radikalumu kelią besiskinantys kolektyvai.

Tačiau mes turime žinoti, kad ir neparlamentinė, ir nerinkiminė veikla, jei tik ji paremta visuomenės, ekonomikos ar socialinio sugyvenimo būklę kritikuojančiomis pozicijomis (o ne vien šypsniukų ar kačiukų akcijomis), vis tiek yra politika ir politiniais įsitikinimais grindžiamas veikimo būdas.

Nori nenori – pilietiška laikysena anksčiau ar vėliau prieina iki pasirinkimo, kurią idėjinę pusę palaikysi, kuriai aukosi savo laiką ir jėgas, o tai neišvengiamai reikš vienos ar kitos programinių nuostatų krypties pasirinkimą.

Be to, ir pats socialinis judėjimas tuo sėkmingesnis, kuo platesnį veikimo būdų spektrą jis numato, todėl neretai ir socialiniai judėjimai virsta ar susijungia į partijas, kitas formas.

Vienas iš pavyzdžių – kova už žmogaus teises ir toleranciją. Kad ir kokiu nepolitiniu būdu tai darytume – turuodami su „Gyvąja biblioteka“ per Lietuvos miestelius ar dalindami lankstinukus, pats užsibrėžimas ginti vieną ar kitą poziciją yra politinis, net jei pagal savo įsitikinimus pasirenkame intuityviai. Demokratijos palaikymas, rūpinimasis kultūra ar ekologija, nepaisant to, kokiu nekaltu medeliu tai bekvepėtų, yra politinis sprendimas, nes vietoj šito galėtume remti „tvirtos rankos“ autoritarinį režimą ir jo jaunimo organizacijas, kultūrą iškeisti į pramoginius vakarėlius ir balionų švenčių organizavimą, o ekologines iniciatyvas – į piešinius mėsos fabriko konkursui (vienas kalakutienos gamintojas Lietuvoje netgi skiria stipendijas jaunimui).

Tai nereiškia, kad reikia susitaikyti su nusistovėjusia politinė scenos kauke, skleidžiančia nekokį kvapą. Tačiau ir jį pakeisti tegali politinis veiksmas, o nekeisti būtų paprasčiausias nihilizmas, su pilietiškumu neturintis nieko bendra.

Ne vien diktatoriai, bet ir partijos Lietuvoje turi jaunimo organizacijas. Nepakanka jas atpažinti ir žiūrėti kritiškai; reikia ir suprasti, kokios jų ydos mus atstumia. Tiesiog raukyti nosį nuo partijų ir politikos nėra pilietiška pozicija.