Ar demokratija mokykloje tik žaidimas?


Kai tiek daug kalbama apie demokratines vertybes, kyla klausimas, ar įmanoma apie jas ne tik kalbėti, bet ir jomis gyventi mokykloje? Mokykla iš tiesų yra minirespublika, maža bendruomenė, valstybėlė, kurioje gyvena skirtingų interesų grupės, o kad jos visos būtų patenkintos ir valstybė darniai gyvuotų, vyksta nuolatiniai nuomonių debatai ir optimalių sprendimų paieškos – politika. 

Be visų šių demokratinių aplinkybių, mokykloje veikia ir tiesioginiai demokratinės bendruomenės dariniai – tai yra Moksleivių parlamentas, Mokytojų taryba, Tėvų komitetas ar pan. Atrodo, mokykla tikrai yra puiki terpė išmokti demokratijos. Kadaise klasėse buvo pradėti ratu statyti mokinių suolai, panaikintos uniformos, ir tai reiškė demokratinį laisvėjimą, revoliuciją prieš seną sistemą. Tačiau ar demokratija mokykloje priklauso vien nuo tokių minirespublikos dekoracijų, išorinių elementų, ar labiau nuo sąmoningumo?

Pačia reikšmingiausia dalimi mokyklos tapatybę kuria joje dirbantys žmonės – mokytojai. Ryškiausiai atmintin įsirėžia savo charakteriu, autentišku stiliumi, savybėmis išsiskyrę veikėjai lyg kokie personažai, tipažai spektaklyje, kuriame dalyvauja kiekvienas mokyklos bendruomenės narys. Geri mokytojai pažadina jaunų žmonių kūrybiškumą, pasitikėjimą, polėkį, ugdo sąmoningumą, kritinį mąstymą. Tai tokie dalykai, kurių teoriškai neišmoksi – kaip ir demokratijos.

Taigi mokytojo vaidmuo mokykloje dažniausiai yra lemiamas, ir tai ne jokia tironija, o natūrali situacija, kaip kad ir šeimoje tėvų vertybės, pavyzdys didžiąja dalimi lemia vaikų pasaulėžiūrą (nebūtinai ją adaptuojant).

Daugeliui demokratija asocijuojasi su „palaida bala“, chaosu, įtampa ir amžinu karu tarp jaunų ir senų. Tačiau tai iškreipta samprata: slibino nugalėtojas visada pats tampa slibinu. Demokratija – tai ne mokytojo autoriteto nuvertinimas, paneigimas, vien tiktai moksleivių teisių gynimas ar pan. Demokratija praktiškai neturi savo instrukcijos, veikiantys išoriniai parametrai negarantuoja darnos, nes demokratija – tai vidinės žmonių nuostatos, vertybinis principas, neleidžiantis užgauti, pažeminti kito žmogaus – moksleivio ar mokytojo.

Pareigos čia ne mažiau svarbios nei teisės, o laisvė yra prasminga ir efektyvi tik nubrėžus tam tikras ribas. Brandus žmogus suvokia, kad laisvai vairuoti automobilį, sėkmingai manevruoti sudėtingose situacijose gali tik tada, kai puikiai išmano visas kelių eismo taisykles, kitaip sakant – laikosi įstatymų, kurie ne suvaržo, bet priešingai – išlaisvina, kad žmogus ne žūtų, bet greitai ir lengvai pasiektų savo kelionės tikslą.

Šiuo požiūriu, iš tiesų demokratiją galima laikyti tam tikru rimtu žaidimu su savomis taisyklėmis. Tik svarbiausia suprasti, kad šio žaidimo azartas yra ne savo įtaka nustelbti šalia esantį kitą, bet stengtis surasti aukso vidurį, kad kuo daugiau būtų patenkintų ir laimingų, ir kuo mažiau – nuskriaustų.