Dialogo iššūkis tolerancijai: kodėl negalima kitam suduoti?


Dabar daug kalbama apie toleranciją. Daug todėl, kad prasminga, aktualu. Laisvam demokratiniam pasaulyje neišvengiamai susiduriame su kitokiais žmonėmis, tad norėdami žmoniškai gyventi, nuolat turime taikytis, derintis, daryti tokius sprendimus, kad ir patys tvirtai stovėtume, ir kitam nemintume ant kojos.

Lietuvos visuomenei tai – tikras iššūkis, nes atgauta Nepriklausomybė augina dar tik pirmąsias laisvų žmonių kartas. Todėl ir sąvoka „tolerancija“ išpopuliarėjo ne taip jau seniai, tačiau su visu trenksmu ir furoru. Netruko įsisteigti daug visokių organizacijų, vykdomi projektai, kurių pavadinimai ir uždaviniai vienaip ar kitaip siejasi su tolerancija.


Termino kritika

Tolerantiško jaunimo asociacijos interneto puslapyje išsamiai pristatomas tolerancijos terminas: „Tolerancija – tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Šis žodis kilo iš lotyniško „tolerantia“, reiškiančio kantrybę, ištvermę, ir pirma buvo vartojamas kalbant apie religijos laisvę ir pakantumą kitatikiams.“

Iš pažiūros, atrodo, viskas gerai: suprantu, kad Kitas gali būti kitoks ir jį toleruoju. Bet įsiklausykime: AŠ toleruoju, AŠ pakenčiu arba nepakenčiu Kito, AŠ esu atskaitos taškas ir AŠ sprendžiu, ką pakęsti, o ko ne, ką toleruoti, o ką atmesti.

Bet kas AŠ toks esu, kad spręsčiau, kuris iš minios Kitų/Kitokių yra vertingas, o kuris – bevertis? Kodėl mano santykis su Kitu apibrėžiamas kaip pakantumas (ta pati šaknis kaip ir žodžio „kančia“)? Nejaugi toleruoti, t. y. pakęsti Kitą prilygsta tokiam valios ir ryžto aktui, kaip kad panirus po vandeniu tenka sukaupti jėgas, kad kuo ilgiau išbūtum nekvėpuodama(s)? Ar tikrai toks kankinamas santykis su Kitu žmogumi yra lygiavertis?

 

Lygūs pašnekovai

Sociologai, filosofai, kultūrologai terminus „tolerancija“, „pakantumas“ vis labiau linksta keisti žodžiu „pagarba“. Net nereikia kreiptis į žodyną, kad suprastume, bent nujaustume, ką reiškia „gerbti“. Visuotinai sutinkama (tai gali paliudyti bet kas nuo Jėzaus Kristaus, Prancūzijos revoliucijos šalininkų iki Jungtinių Tautų Organizacijos ir t. t.), kad gyvybė, žmogus jau savaime yra vertybė, vadinasi, ir savaime ori, verta pagarbos. Todėl mąstydami apie savaime vertingų ir orių – t. y. visų – žmonių tarpusavio santykius kaip apie kokią nors verčių hierarchiją (esą vienas svarbesnis už kitą, vienas turi teisę spręsti, pasmerkti ar priimti kitą ir pan.), nusikalstame pačiam žmogiškumui.

 

Legendinis XX a. rusų filosofas, kultūrologas ir literatūrologas Michailas Bachtinas sukūrė dialogo filosofiją, kurią plėtojo visuose savo darbuose ir realiame gyvenime. Jis ne tik gražiai filosofavo, bet tuo ir gyveno. Dėl tokio Bachtino sąžiningumo kritikai jo filosofiją vadina „kilnia filosofija“. Epitetas „kilnus“ stoja į vieną gretą su epitetais „orus“, „pagarbus“. Anot Bachtino, į kitą gyvybę įmanomas tik toks požiūris. O tokio pagarbaus santykio forma yra dialogas.

Dialogas – tai pokalbis: kai vienas kalba, kitas klausosi. Jeigu vienas nesiklauso, tik sukandęs dantis kenčia, kol kitas užsičiaups ir vėl bus galima pačiam tęsti (nes kalbėti vienu metu „neleidžia etiketas“) – tai dar ne dialogas. Dialoge dalyvauja lygūs pašnekovai. Jeigu vyksta pokalbis, vadinasi, aš esu ne vienas, šalia manęs yra Kitas. O kur yra Kitas, ten turi būti žmoniškas dialogo santykis (subjekto su subjektu), o ne žmogaus ir daikto santykis (kai vienas dominuoja kito atžvilgiu).

Kitas garsus filosofas Emanuelis Levinas klausia, ar žinote, kodėl negalima kitam trenkti per veidą? Ir atsako: todėl, kad veidas yra nuogas – visiškai nesaugus, pažeidžiamas. Veidas yra tai, kas į tave atkreipta, veide yra akys, kurios į tave žiūri. Jeigu į tave atsuktas veidas, vadinasi, yra dialogo galimybė! Kito akys nėra vertingesnės už mano akis. Mes abu esame lygūs.

Kai visuomenė nusuka veidą nuo kokio nors asmens, tada panaikinama ir dialogo, kontakto galimybė. Jeigu aš su žmogumi nebendrauju dialogiškai, nežiūriu į akis, nusisuku, vadinasi, tą žmogų paneigiu: jo nėra, jis neegzistuoja. Ir čia manęs neišteisins jokie trečiųjų asmenų argumentai, nes žmogus už save gali kalbėti tik pats. Negalima įlįsti į kito žmogaus vidų, skaityti minčių, jausmų. Negalima jam suduoti!

Su pagarbos iššūkiu daugiausiai susiduriama ten, kur yra daugiau nei vienas žmogus. Mokykloje telkiasi didžiausia bręstančių, besiformuojančių savaime vertintų ir orių būtybių koncentracija. Kaip nesužeisti nė vienos iš jų ir kartu kitiems rodyti kilnumo pavyzdį – nelengvas iššūkis. Tačiau būtina kilniai jį ir spręsti. Nes pasmerkimas, atmetimas, neapykanta, diktatas, patyčios visada griauna ir ardo, o pokalbis, kontaktas, dialogas, atvirumas visada stato ir kuria – iš to būtinai išeis kas nors gero!

 

Placiau.lt

 

Straipsnis parengtas konsultuojantis su VU Rusų filologijos katedros lektore Regina Čičinskaite.