Priorato regiono unikalumas ir jo dirvožemis
Kai pirmą kartą atvažiuoji į Prioratą, iš karto supranti, kad čia viskas kitaip. Šlaituose įsikibę vynuogynai, akmenuoti takai, saulės išdeginta žemė – visa tai sukuria vaizdą, kuris labiau primena kokį nors viduržemio kalnų kraštovaizdį nei tradicinį vynuogių auginimo regioną. Bet būtent šie ekstremalesni augimo sąlygos ir suteikia Priorato vynams tą nepakartojamą charakterį.
Pagrindinis dalykas, kurį reikia suprasti apie Priorato dirvožemį – tai llicorella. Šis unikalus šiferio tipo dirvožemis sudarytas iš tamsių, blizgančių skalūnų plokštelių, kurios atspindi saulės šilumą ir padeda vynuogėms subręsti net ir vėsesniais metais. Llicorella yra labai varginga, neturtinga organinėmis medžiagomis, bet tai ir yra jos privalumas – vynmedžiai turi giliai leisti šaknis ieškodami vandens ir maisto medžiagų, o tai sukuria intensyvesnį vaisių skonį.
Dirvožemio pH Priorato regione paprastai svyruoja nuo 7 iki 8, tai yra šiek tiek šarminis. Tokiomis sąlygomis ypač svarbu stebėti geležies ir kitų mikroelementų prieinamumą augalams. Kai kuriose vietose llicorella sluoksnis gali būti gana plonas – vos 30-50 cm, o po juo slypi kietesnis uolienos sluoksnis. Tokiose vietose vynmedžių sodinimas tampa tikru iššūkiu ir dažnai reikia naudoti specialią techniką dirvožemiui paruošti.
Vynuogių veislių pasirinkimas ir sodinimo ypatumai
Priorato vynuogynuose karaliauja Garnacha (Grenache) ir Cariñena (Carignan), nors pastaraisiais dešimtmečiais vis populiaresnės tampa ir tarptautinės veislės kaip Cabernet Sauvignon, Merlot ar Syrah. Tačiau jei norite tikro Priorato charakterio, tradicinės veislės yra nepakeičiamos.
Garnacha puikiai prisitaiko prie sausų, karštų sąlygų ir duoda vaisių su dideliu cukraus kiekiu bei intensyviais aromatu. Cariñena yra atsparesnė ligoms, bet reikalauja daugiau kantrybės – jaunuose vynuose gali būti per daug rūgšties ir taninų, tačiau senesniuose vynuogynuose (40-100 metų) duoda nepaprastai sudėtingus, elegantiškus vaisius.
Sodinant naujus vynuogynus Priorato regione, būtina atsižvelgti į šlaito orientaciją. Pietų ir pietvakarių šlaitai gauna daugiausiai saulės, bet vasarą gali būti per karšta. Šiaurės rytų šlaitai išlaiko daugiau drėgmės, bet vynuogės gali nepakankamai subręsti. Daugelis patyrių vynuogininkų renkasi rytų ar pietryčių orientaciją kaip kompromisą.
Sodinimo tankis Priorato vynuogynuose paprastai yra 4000-5000 vynmedžių per hektarą. Tai gana tankus sodinimas, kuris skatina konkurenciją tarp augalų ir verčia juos leisti šaknis giliau. Tarpai tarp eilių paprastai būna 2-2.5 metro, o tarp augalų eilėje – apie 1 metrą. Tokia schema leidžia naudoti mechanizuotą techniką, bet kartu išlaiko pakankamą konkurenciją.
Drėkinimo strategijos ekstremaliose sąlygose
Vienas didžiausių iššūkių Priorato regione – vandens trūkumas. Vasaros mėnesiais kritulių praktiškai nebūna, o temperatūros gali viršyti 40°C. Tradiciškai vynuogynai čia augo be papildomo drėkinimo, pasikliaujant tik žiemos ir pavasario lietumi bei vynmedžių gebėjimu pasiekti giliuosius vandens sluoksnius.
Tačiau šiuolaikiniai vynuogynai vis dažniau naudoja lašelinį drėkinimą, ypač jauniems vynmedžiams pirmuosius 3-5 metus. Tai nėra intensyvus drėkinimas – dažniausiai kalbama apie 50-100 mm papildomo vandens per sezoną, suteikiamo kritiniais augimo tarpsniais. Svarbu suprasti, kad tikslas nėra sukurti idealias augimo sąlygas, o tik padėti vynmedžiams išgyventi ekstremalias sausras.
Kai kurie ūkininkai taiko deficitinio drėkinimo strategiją – specialiai riboja vandens kiekį po žydėjimo, kad vynuogės būtų mažesnės, bet koncentruotesnės. Paprastai drėkinimas visiškai nutraukiamas likus 3-4 savaitėms iki derliaus nuėmimo, kad vynuogėse nesumažėtų cukraus koncentracija ir nesusidarytų per daug vandeningų uogų.
Labai svarbu stebėti vynmedžių vandens streso požymius. Lengvas stresas yra net pageidautinas – lapai šiek tiek nulinksta vidurdienį, bet atsigauna vakare. Tačiau jei lapai pradeda gelti ar džiūti, stresas jau per didelis ir gali pakenkti vynuogių kokybei bei paties augalo sveikatai.
Alyvuogių auginimas tarp vynmedžių eilių
Pastaraisiais metais Priorato regione vis populiaresnė tampa praktika auginti alyvuoges tarp vynmedžių eilių. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti keista, bet iš tiesų abi kultūros puikiai papildo viena kitą, jei tik teisingai viską suplanuojate.
Alyvmedžiai turi gilią šaknų sistemą, panašią į vynmedžius, todėl jie nesikelia į tiesioginę konkurenciją dėl vandens ir maisto medžiagų paviršiniuose dirvožemio sluoksniuose. Be to, alyvmedžiai suteikia šiek tiek šešėlio, kas karštomis vasaros dienomis gali būti naudinga. Jų lapai, nukritę rudenį, praturtina dirvožemį organine medžiaga, o tai llicorella dirvožemiui yra tikras privalumas.
Tačiau yra keletas svarbių dalykų, į kuriuos būtina atsižvelgti. Pirma, alyvmedžius reikia sodinti ne kiekvienoje vynmedžių eilėje, o pavyzdžiui kas antroje ar kas trečioje. Tai užtikrina, kad vynmedžiai vis tiek gauna pakankamai erdvės ir šviesos. Antra, alyvmedžių veislė turi būti kruopščiai parinkta – geriau rinktis kompaktiškesnes, mažiau plintančias veisles kaip Arbequina ar Koroneiki.
Alyvmedžius paprastai sodinami eilės viduryje, tarp vynmedžių eilių, paliekant bent 3-4 metrų atstumą nuo vynmedžių. Sodinimo tankis paprastai būna daug mažesnis nei vynmedžių – apie 200-400 alyvmedžių per hektarą. Pirmuosius 2-3 metus alyvmedžiams reikia daugiau dėmesio ir drėkinimo nei jau įsitvirtinusiems vynmedžiams, todėl svarbu turėti atskirą drėkinimo sistemą.
Vynuogyno priežiūra per vegetacijos sezoną
Priorato vynuogynų priežiūra prasideda anksti pavasarį, kai tik temperatūra pradeda kilti ir vynmedžiai pradeda „verkti” – iš genėjimo vietų pradeda tekėti sultys. Tai signalas, kad augalas atsibudo ir greitai prasidės pumpurų sprogimas.
Pirmasis svarbus darbas – genėjimas. Priorato regione dažniausiai naudojamas trumpas genėjimas, paliekant tik 2-3 pumpurus ant kiekvienos šakelės. Tai riboja derlių, bet užtikrina geresnę vynuogių kokybę. Seni vynmedžiai, turintys storą kamieną ir gilią šaknų sistemą, gali būti genėjami šiek tiek ilgiau, paliekant 4-5 pumpurus.
Gegužės-birželio mėnesiais, kai ūgliai jau pakankamai išauga, atliekamas žalias genėjimas arba ūglių retinimas. Pašalinami silpni, blogai išsidėstę ar pertekliniai ūgliai. Tikslas – palikti 8-12 produktyvių ūglių ant kiekvieno vynmedžio, priklausomai nuo jo amžiaus ir stiprumo. Tai labai svarbu Priorato sąlygomis, kur vandens ir maisto medžiagų trūksta – geriau turėti mažiau ūglių, bet stipresnių ir produktyvesnių.
Po žydėjimo, birželio pabaigoje ar liepos pradžioje, atliekamas kekių retinimas. Tai viena iš svarbiausių operacijų, lemiančių galutinę vyno kokybę. Priorato vynuogynuose paprastai paliekama tik po vieną kekę ant ūglio, kartais dvi, jei vynmedis labai stiprus. Tokiu būdu derlius sumažinamas iki 3-5 tonų per hektarą (palyginti su 8-12 tonų įprastuose vynuogynuose), bet vynuogių kokybė būna nepalyginamai geresnė.
Vasaros metu svarbu kontroliuoti lapijos augimą. Per daug lapų sukuria šešėlį vynuogėms ir blogina oro cirkuliaciją, kas gali skatinti ligų plitimą. Tačiau per mažai lapų reiškia, kad vynuogės gali nudegti tiesioginėje saulėje. Paprastai aplink kekes pašalinama dalis lapų, kad vynuogės gautų daugiau saulės ir oro, bet viršutinė lapija paliekama apsaugai nuo per intensyvios saulės.
Ligų ir kenkėjų kontrolė ekologiškais metodais
Vienas iš Priorato regiono privalumų – sausi, karšti orai natūraliai riboja daugelio ligų plitimą. Miltligė ir pelėsiai, kurie yra didžiulė problema drėgnesnėse vietose, čia sukelia problemų tik drėgnesniais metais ar blogai vėdinamose vietose.
Tačiau tai nereiškia, kad galima visiškai atsipalaiduoti. Miltligė (oidium) vis tiek gali pasirodyti, ypač jei naktys būna vėsesnės su rasa. Prevencija yra geriausias ginklas – geras oro cirkuliacija tarp vynmedžių, savalaikis lapų retinimas ir, jei reikia, sieros preparatų purškimas. Sieros naudojimas yra leistinas net ekologiniame ūkininkavime ir veikia kaip puikus prevencinis priemonė.
Europinė vynuogių kirmėlė (Lobesia botrana) yra vienas pagrindinių kenkėjų Priorato regione. Jos vikšrai gręžia vynuoges ir gali sukelti didelius nuostolius. Moderniuose vynuogynuose vis dažniau naudojami feromoniniai spąstai ir dezorientacijos metodas – vynuogyne iškabiname feromonų skleidėjus, kurie supainioja patinėlius ir trukdo jiems rasti patelių. Tai ekologiškas ir labai efektyvus metodas.
Alyvmedžiai, augantys tarp vynmedžių, gali padėti pritraukti naudingus vabzdžius – plėšriuosius erkutes, blakstienotes ir kitus natūralius kenkėjų priešus. Tai dar viena priežastis, kodėl mišrus auginimas gali būti naudingas. Tačiau reikia būti atsargiems su preparatais – kai kurie pesticidai, naudojami vynuogynuose, gali pakenkti alyvmedžiams ir atvirkščiai.
Derliaus nuėmimo laikas ir metodai
Derliaus nuėmimo laiko nustatymas Priorato regione yra tikras menas. Čia negalima tiesiog pasižiūrėti į kalendorių ir pasakyti „rugpjūčio pabaigoje” ar „rugsėjo viduryje”. Kiekvieni metai skirtingi, kiekvienas vynuogynas skirtingas, net skirtingos vynuogyno dalys subręsta skirtingu laiku.
Tradiciškai vynuogių brandą vertindavo ragaudami – patyrę vynuogininkai galėjo pasakyti, ar vynuogės jau pakankamai subrendusios, tiesiog jas paragavę. Šiuolaikiniai metodai papildo šį tradiciją technologijomis – matuojamas cukraus kiekis (paprastai siekiama 13-15% potencialaus alkoholio), rūgštingumas ir pH. Bet svarbiausias rodiklis išlieka fenolinis brendimas – tai reiškia, kad ne tik cukrus pasiekė tinkamą lygį, bet ir odelės bei sėklos subrendusios, taninai tapo minkštesni ir mažiau karčiai.
Priorato regione derlius paprastai nuimamas rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje, bet tai gali labai skirtis priklausomai nuo veislės ir vynuogyno vietos. Garnacha paprastai subręsta anksčiau nei Cariñena. Vynuogynai pietiniuose šlaituose subręsta savaitę ar dvi anksčiau nei šiauriniuose.
Derliaus nuėmimas Priorato vynuogynuose dažniausiai atliekamas rankomis. Tai būtina dėl kelių priežasčių. Pirma, šlaitai dažnai per statūs mechanizuotai technikai. Antra, derlius yra mažas ir vynuogės labai vertingos, todėl verta investuoti į kruopštų rankinį rinkimą. Trečia, renkant rankomis galima iškart atmesti nepilnavertes vynuoges, pažeistas ar nesveikus vaisius.
Renkama anksti ryte, kai vynuogės dar vėsios. Tai labai svarbu karštame Priorato klimate – vėsios vynuogės geriau išlaiko aromatus ir pradeda fermentuotis kontroliuojamiau. Vynuogės dedamos į nedidelius 15-20 kg dėžes, kad jos nesusispaudų savo svoriu. Iš vynuogyno į rūsį vynuogės turi patekti kuo greičiau, idealiu atveju per kelias valandas.
Alyvuogių derliaus nuėmimas ir abiejų kultūrų sinergija
Kai vynuogyne auginamos ir alyvuogės, derliaus nuėmimo sezonas pratęsiamas. Vynuogės paprastai nuimamos rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje, o alyvuogės – spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje. Tai paskirsto darbo krūvį ir leidžia efektyviau panaudoti darbo jėgą.
Alyvuogių derliaus nuėmimas gali būti atliekamas mechanizuotai, naudojant nedidelius vibruojančius nuėmėjus, arba rankomis, jei siekiama aukščiausios kokybės. Priorato regione, kur alyvuogės paprastai auginamos kaip papildoma, premium kokybės kultūra, dažnai renkamasi rankinį rinkimą arba švelnų mechanizuotą rinkimą su nedideliais įrenginiais.
Svarbu suprasti, kad alyvuogių priežiūra per metus reikalauja mažiau darbo nei vynuogių. Genėjimas atliekamas kartą per metus, po derliaus nuėmimo. Purškimas prieš ligas ir kenkėjus – 2-3 kartus per sezoną. Tai reiškia, kad alyvmedžiai netrukdo vynuogių priežiūrai ir nepadidina darbo krūvio proporcingai.
Ekonomiškai žiūrint, alyvuogių auginimas gali būti labai naudingas. Priorato regiono alyvuogių aliejus, ypač jei jis gaminamas ekologiškai ir parduodamas su vietine kilmės vietos nuoroda, gali pasiekti labai aukštas kainas. Tai padeda diversifikuoti pajamas ir sumažina priklausomybę nuo vienos kultūros. Jei vynuogių derlius dėl orų sąlygų būna prastas, alyvuogės gali kompensuoti nuostolius, ir atvirkščiai.
Be to, turizmo požiūriu mišrus vynuogynas su alyvmedžiais yra patrauklesnis. Lankytojams įdomu pamatyti abi tradicines Viduržemio jūros regiono kultūras vienoje vietoje, paragauti tiek vyno, tiek alyvuogių aliejaus. Daugelis Priorato ūkių jau siūlo tokias kompleksines degustacijas ir tai tampa svarbia papildomų pajamų dalimi.
Kai tradicija sutinka inovacijas
Priorato vynuogynų kultivavimas yra nuolatinis balansavimas tarp senovinių tradicijų ir šiuolaikinių metodų. Čia vis dar galima rasti šimtamečius vynuogynus, auginamus būdais, kurie beveik nepasikeitė per šimtmečius. Tuo pačiu metu nauji ūkiai eksperimentuoja su naujausiais agronominiais metodais, tiksliosios žemdirbystės technologijomis ir inovatyviais auginimo būdais.
Mišrus vynuogių ir alyvuogių auginimas puikiai iliustruoja šį požiūrį. Iš esmės tai grįžimas prie tradicinės Viduržemio jūros regiono žemdirbystės, kur skirtingos kultūros augo kartu, palaikydamos viena kitą. Tačiau šiuolaikiniai ūkininkai taiko šią idėją su naujomis žiniomis apie augalų fiziologiją, dirvožemio mikrobiologiją ir ekosistemų valdymą.
Svarbiausia pamoka, kurią galima išmokti iš Priorato vynuogininkų – reikia klausytis savo žemės ir savo augalų. Nėra vieno teisingo recepto, kuris tiktų visiems. Kiekvienas vynuogynas unikalus, kiekvienas šlaitas turi savo mikroklimą, kiekvienas vynmedis – savo charakterį. Geriausių rezultatų pasiekia tie, kurie sugeba derinti tradicines žinias su atvira galvosena naujovėms, kurie nebijo eksperimentuoti, bet kartu gerbia savo žemės ypatumus ir ribas.
Priorato regionas įrodo, kad net ekstremaliomis sąlygomis, vargingame dirvožemyje, su minimaliu vandeniu galima užauginti išskirtinės kokybės produkciją. Reikia tik kantrybės, kruopštaus darbo ir gilaus supratimo apie tai, ką darai. Ir kai į viską žiūri ilgalaikėje perspektyvoje, kai rūpiniesi ne tik šių metų derliumi, bet ir tuo, kokią žemę paliksi ateinančioms kartoms, rezultatai būna tikrai įspūdingi.
