Erdvė, kuri kviečia mokytis
Vaiko kambarys dažnai tampa vieta, kur žaislai maišosi su knygomis, o namų darbai lieka nepadaryti dėl paprasčiausios priežasties – nėra tikros vietos, kur norėtųsi sėsti ir susikaupti. Mokymosi kampelį galima sukurti net ir mažame kambaryje, svarbiausia – suprasti, kad tai ne tik stalas ir kėdė. Tai erdvė, kuri padeda vaikui jaustis atsakingam už savo mokymąsi, skatina eksperimentuoti ir nebijoti klysti.
Pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą vietą. Geriausiai tinka kambarys prie lango, kur yra daug natūralios šviesos. Viena mama iš Vilniaus pasakojo, kaip jos sūnus anksčiau vengė skaityti namie, kol ji nepertvarkė jo kambario – pastatė nedidelį stalą prie lango su vaizdu į kiemą. Vaikas pradėjo ten sėdėti savanoriškai, nes jam patiko stebėti, kas vyksta lauke, tarp užduočių. Kartais tokie paprasti dalykai suveikia geriau nei bet kokie įkalbinėjimai.
Baldai, kurie auga kartu su vaiku
Investicija į reguliuojamus baldus tikrai atsipirks. Stalas ir kėdė, kurių aukštį galima keisti, tarnauja ne vienerius metus. Septynmečiui reikalingas kitoks stalviršio aukštis nei dvyliktokui, o nuolatinis baldų keitimas – brangu ir nepatogu.
Viena šeima Kaune nusprendė įsigyti specialų augantį stalą, kai jų dukra ėjo į pirmą klasę. Dabar mergaitė jau penktoje, o stalas vis dar puikiai tinka. Tėvai skaičiavo, kad per tą laiką būtų pirkę bent du paprastus stalus. Be to, vaikas jaučia, kad jo erdvė yra pastovi, tik prisitaikanti prie jo poreikių – tai duoda saugumo jausmą.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į kėdę. Daugelis tėvų perka paprastas biuro kėdes, bet vaikams geriau tinka kėdės su atrama kojoms. Kai kojos kabo ore, vaikui sunku susikaupti – jis pradeda suktis, linguoti, ieškoti patogesnės padėties. Paprasta pakopa kojoms gali išspręsti šią problemą ir kainuoja nedaug.
Šviesa, kuri neskauda akių
Apšvietimas – viena iš tų detalių, kurias lengva praleisti, bet ji labai svarbi. Natūrali šviesa dieną puiki, tačiau vakarinėmis valandomis reikia gero dirbtinio apšvietimo. Vienos lempos viduryje lubų tikrai neužtenka.
Geriausia kombinacija – bendrasis kambario apšvietimas plius stalinė lempa. Lempa turėtų šviesti iš kairės pusės dešiniarankiams ir iš dešinės – kairiarankiams, kad ranka nemetų šešėlio ant užrašų. Šiuolaikinės LED lempos su reguliuojamu šviesos intensyvumu leidžia pritaikyti apšvietimą pagal veiklą – skaityti reikia šviesiau, piešti galima prie švelnesės šviesos.
Vienas tėtis pasidalino patirtimi, kaip jo sūnus skundėsi galvos skausmu po namų darbų. Pasirodo, jie naudojo lempą su labai šalta, mėlsvai balta šviesa. Pakeitę į šiltesnės spalvos lempą, pastebėjo akivaizdų skirtumą – vaikas tapo ramesnis, mažiau atsargus akių.
Tvarka, kuri moko organizuoti mintis
Chaosas ant stalo dažnai atspindi chaosą galvoje. Kai viskas išmėtyta, sunku susikaupti ir pradėti dirbti. Bet griežta tvarka, kur viskas turi būti idealiai sudėliota, taip pat gali trukdyti – vaikas bijo ką nors išimti, kad nepažeistų „sistemos”.
Auksinis viduriukas – lankstūs laikymo sprendimai. Atvirosios lentynos, kur knygos ir sąsiuviniai matosi, bet turi savo vietą. Stalo stalčiai su skyriais pieštukams, žirklėms, klijams. Viena mokytoja patarė tėvams naudoti skaidrias dėžutes – vaikas iškart mato, kas viduje, nereikia visko išversti ieškant vieno daikto.
Kai kurios šeimos naudoja spalvų kodavimo sistemą. Pavyzdžiui, visos matematikos priemonės žalioje dėžutėje, lietuvių kalbos – mėlynoje. Tai padeda vaikui greičiau rasti, ko reikia, ir po pamokos lengviau viską sudėti atgal. Svarbiausia – leisti vaikui pačiam dalyvauti kuriant šią sistemą. Jei jis pats nusprendžia, kur kas gulės, greičiau laikysis tvarkos.
Įkvėpimo siena ir asmeninės erdvės pojūtis
Tuščios sienos virš stalo – prarasta galimybė. Ši erdvė gali tapti vieta, kur vaikas kelia savo tikslus, klijuoja įkvepiantis nuotraukas, kabo savo piešinius ar gerų pažymių testus. Tai ne puošyba, o funkcionalus įrankis motyvacijai palaikyti.
Kamštinė lenta ar magnetinė lenta – puikus pasirinkimas. Viena mergaitė iš Klaipėdos savo lentoje laiko nuotrauką iš ekskursijos į planetariumą – ji svajoja tapti astronome. Šalia – jos pačios pieštas mėnulio fazių kalendorius ir iškarpa iš žurnalo apie NASA. Kai jai sunku mokytis fizikos, ji pažvelgia į tą sieną ir prisimena, kodėl tai svarbu.
Svarbu, kad ši erdvė būtų gyva ir kintanti. Ne muziejinė ekspozicija, o veikiantis įrankis. Vaikas turėtų galėti pats keisti, kas ten kabo, pridėti naujų dalykų, nuimti tai, kas nebėra aktualu. Tai moko ne tik organizuoti fizinę erdvę, bet ir savo mintis, prioritetus.
Kūrybiškumo zona šalia mokymosi vietos
Mokymasis – ne tik vadovėliai ir sąsiuviniai. Vaikui reikia vietos, kur jis gali eksperimentuoti, kurti, braižyti schemas, lipdyti modelius. Jei visa erdvė skirta tik „rimtam” mokymui, vaikas neišmoksta mąstyti kūrybiškai.
Geras sprendimas – mažas papildomas staliukas ar net tiesiog plotas ant grindų su kilimėliu, kur galima išdėlioti konstruktorių, sudėlioti puzzle, piešti ant didelio popieriaus lapo. Viena mama pasakojo, kaip jos sūnus mokėsi apie Saulės sistemą – jis ne tik skaitė vadovėlį, bet ir nulipdė planetų modelius iš plastilino. Tą procesą jis atliko savo „kūrybinėje zonoje”, o paskui modelius naudojo mokydamasis prie stalo.
Svarbu turėti lengvai prieinamas medžiagas kūrybai – popierių, pieštukus, žirkles, klijus, plastiką. Kai visa tai yra po ranka, vaikas natūraliai pradeda naudoti šias priemones mokydamasis. Geografijos žemėlapį gali ne tik žiūrėti, bet ir perpiešti. Istorijos įvykius – pavaizduoti paveikslėliais. Tai ne „gaišimas laiko”, o gilesnio mokymosi būdas.
Technologijos kaip pagalbininkas, ne šeimininkas
Šiuolaikinis mokymasis neįsivaizduojamas be technologijų, bet svarbu, kad jos tarnautų mokymosi tikslams, o ne atitrauktų dėmesį. Kompiuteris ar planšetė mokymosi kampely turėtų būti įrankis, ne pramogų centras.
Viena praktinė idėja – atskirti įrenginius mokymui nuo pramogoms. Jei tai neįmanoma finansiškai, bent jau sukurti atskirus vartotojų profilius ar naudoti specialias programas, kurios mokymosi metu blokuoja žaidimus ir socialinių tinklų programėles. Kai kurios šeimos naudoja paprastą taisyklę – telefonas mokymosi metu lieka kitame kambaryje. Skamba griežtai, bet veikia.
Technologijos gali būti ir motyvacijos šaltinis. Vienas berniukas iš Šiaulių nemėgo rašyti ranka, bet su malonumu rašė kompiuteriu. Tėvai leido jam pirmus juodraščius rašyti klaviatūra, o paskui perrašyti į sąsiuvinį. Tai užtruko ilgiau, bet vaikas darė užduotis, o ne kovojo su jomis.
Gamta ir gyvybė mokymosi erdvėje
Augalai kambaryje – ne tik dekoracija. Tyrimai rodo, kad žaluma padeda susikaupti ir mažina stresą. Vaiko kambaryje puikiai tinka nepriekaištingi augalai – kaktusai, sukulentai, sansevieria. Jų priežiūra minimali, o nauda akivaizdi.
Viena mergaitė savo mokymosi kampely augina mažą basiliką vazonėlyje. Ji pati laisto, stebi, kaip auga nauji lapeliai. Tai moko atsakomybės ir duoda pertraukėlę akims – gamtos žaluma natūraliai atpalaiduoja regėjimą po ilgo žiūrėjimo į knygas.
Kai kurie tėvai kambaryje stato mažą akvariumą su žuvytėmis. Stebėjimas, kaip plaukioja žuvys, veikia raminamai. Vienas berniukas pasakojo, kad kai jis neišsprendžia matematikos uždavinio, žiūri į akvariumą minutę kitą, o paskui sprendimas ateina savaime. Tai ne magija – tiesiog smegenims reikia pertraukos, kad informacija susitvarkytu.
Asmeniniai akcentai, kurie daro erdvę sava
Mokymosi kampelį reikia kurti kartu su vaiku, ne už jį. Jei viskas bus sutvarkyta pagal suaugusiųjų skonį ir logiką, vaikas ten jaušis kaip svečias, o ne šeimininkas. Leiskite jam pasirinkti stalo dangos spalvą, lentynų išdėstymą, nuotraukas ant sienos.
Vienas berniukas labai mėgsta dinozaurus. Jo mokymosi kampely ant lentynos stovi keli nedideli dinozaurų modeliai. Tai ne žaislas, kurį jis naudoja žaidimams – tai jo asmeninis akcentas, kuris primena, kad ši erdvė yra jo. Kai draugai ateina į svečius, jis didžiuojasi savo kampeiu ir nori parodyti, kaip viskas sutvarkyta.
Svarbu rasti pusiausvyrą tarp funkcionalumo ir asmeninių akcentų. Per daug dekoracijų blaško dėmesį, per mažai – erdvė tampa neasmenine ir nejauki. Geras rodiklis – vaikas turėtų norėti ten praleisti laiką ne tik todėl, kad „reikia”, bet ir todėl, kad jam ten gera.
Lankstumo ir adaptacijos svarba
Vaikų poreikiai keičiasi greitai. Tai, kas veikė pirmoje klasėje, gali netikti penktoje. Mokymosi kampelį reikia periodiškai peržiūrėti ir atnaujinti. Galbūt reikia daugiau vietos knygoms? O gal dabar svarbiau turėti vietą projektams?
Viena šeima kas pusmetį daro „mokymosi kampelio auditą” – sėdasi kartu su vaiku ir aptaria, kas veikia gerai, o kas trukdo. Kartais paaiškėja labai paprastų dalykų – pavyzdžiui, vaikui nepatinka kėdė, nes ji per kieta, arba jam reikia daugiau stalčių smulkmenoms.
Lankstumas reiškia ir tai, kad mokymosi kampelį galima naudoti įvairiai. Kartais ten vyksta rimtas mokymasis, kartais – kūrybiniai projektai, kartais – tiesiog skaitymas malonumui. Erdvė neturėtų būti griežtai apibrėžta tik „namų darbams”. Kuo įvairesnės veiklos ten vyksta, tuo labiau vaikas tą erdvę priima kaip savo.
Kai mokymasis tampa natūralia dalimi
Geriausias mokymosi kampelys – tas, kuriame vaikas nori būti. Ne todėl, kad priverstas, bet todėl, kad ten jaučiasi saugus, įkvėptas, pajėgus. Sukurti tokią erdvę nėra vienkartinis projektas – tai procesas, kuris tęsiasi ir keičiasi kartu su vaiku.
Viena mama pasakojo, kaip jos dukra dabar savanoriškai eina prie savo stalo ne tik daryti namų darbų, bet ir rašyti dienoraštį, piešti, planuoti savo projektus. Tai įvyko ne per naktį – reikėjo laiko, eksperimentų, klaidų. Bet dabar tas kampelys yra vieta, kur mergaitė jaučiasi savarankiška ir kūrybinga.
Svarbiausia – nepamirsti, kad mokymosi kampelys tarnauja vaikui, o ne atvirkščiai. Jei kažkas neveikia, galima keisti. Jei vaikui reikia daugiau erdvės judėjimui – galima perkelti dalį baldų. Jei jam patinka mokytis ant grindų – kodėl ne? Tikslas ne sukurti tobulą erdvę pagal dizaino žurnalų standartus, o sukurti erdvę, kuri padeda konkrečiam vaikui augti, mokytis ir atrasti save. Kai tai pavyksta, rezultatai matomi ne tik pažymių sąsiuvinyje, bet ir vaiko akyse – jose atsiranda ta kibirkštis, kuri vadinasi noru mokytis.
