Rytą vietoj laikraščio – telefonas
Prisimenu, kaip mano tėvas kiekvieną rytą sėsdavo prie kavos ir skaitydavo laikraštį. Fizinį, su popieriaus kvapą. Aš? Aš pabustu ir per pirmas penkias minutes perbraukiu Instagram, TikTok ir gal dar pažiūriu, ką ten rašo kažkoks influenceris apie vakarykštę politinę dramą. Ir tai nėra tik mano problema – tai visa karta.
Jaunimas šiandien naujienų neieško. Naujienos juos suranda. Algoritmai žino, kas tave erzina, kas džiugina, kas verčia stabtelti slinkant per srautą. Ir būtent tai tampa pagrindiniu naujienų šaltiniu milijonams žmonių iki 30-ties.
Tradicinė žiniasklaida? Jau ne tas
Nesiginčysiu – televizija ir rimti portalai dar egzistuoja. Bet jie nebėra pirmas pasirinkimas. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis jaunų žmonių apie svarbius įvykius sužino iš socialinių tinklų – dažnai dar prieš tai, kol oficialūs šaltiniai suspėja parašyti straipsnį.
Ir čia prasideda įdomiausia dalis. Kai naujienas gauni per draugų dalinimąsi, komentarus ar trumpus video, jos ateina jau su interpretacija. Jau su emocija. Jau su kažkieno požiūriu. Objektyvumo klausimas tampa labai komplikuotas, kai pati platforma nusprendžia, ką tu pamatysi.
Burbulas, kuriame gyvename
Socialinių tinklų algoritmai dirba paprastai – rodo tai, su kuo sutinki, kas tau patinka, kas tave laiko prie ekrano ilgiau. Rezultatas? Žmonės vis labiau gyvena informaciniuose burbuluose, kur visi galvoja panašiai, visi dalinasi panašiais straipsniais ir visi stebisi, kaip kiti gali manyti kitaip.
Tai nėra jaunimo kaltė. Tai sistemos dizainas. Bet problema ta, kad jaunimas dažnai net nesuvokia, kad burbulas egzistuoja. Kai visi tavo draugai mato tą patį turinį, pradedi manyti, kad tai ir yra realybė.
Kitas dalykas – greitis prieš tikslumą. TikTok video apie politinį skandalą pasiekia milijoną žmonių greičiau, nei faktų tikrintojai suspėja atsisėsti prie kompiuterio. Dezinformacija keliauja greičiau nei tiesa – ir tai ne metafora, o tiesiog skaitmeninės eros faktas.
Bet ne viskas taip juoda
Sąžiningai – yra ir kita pusė. Jaunimas šiandien turi prieigą prie daugybės skirtingų šaltinių, kurių ankstesnės kartos tiesiog neturėjo. Galima sekti žurnalistus tiesiogiai, skaityti užsienio žiniasklaidą, klausytis podcast’ų su ekspertais. Kai kurie jaunuoliai tai ir daro – ir daro labai sąmoningai.
Be to, socialiniai tinklai leido atsirasti naujoms balsams. Žmonėms, kurie anksčiau nebūtų patekę į tradicinę žiniasklaidą, dabar gali kalbėti tiesiogiai su auditorija. Tai demokratizacija, nors ir su visais savo trūkumais.
Tai kur mes einame?
Tiesa tokia – žiniasklaidos vartojimo įpročiai keičiasi negrįžtamai, ir tradicinė žiniasklaida turi prisitaikyti arba prarasti jauną auditoriją visam laikui. Bet ir patys jaunuoliai turėtų bent retkarčiais paklausti savęs: iš kur aš gaunu informaciją? Kas ją atrinko? Kodėl man rodoma būtent tai?
Medijų raštingumas šiandien yra toks pat svarbus kaip mokėjimas skaityti. Gal net svarbesnis. Nes tekstą perskaityti moka beveik visi – bet suprasti, kodėl tas tekstas atsirado tavo ekrane ir kieno interesus jis atspindi, tai jau kitas lygmuo. Ir kol mes to neišmoksime – tiek jaunimas, tiek visi kiti – algoritmai ir toliau rašys mūsų informacinę tikrovę už mus.
