Senukai redakcijose ir vaikai su telefonais
Kažkada žurnalistika atrodė paprasta: yra redakcija, yra žurnalistai, yra laikraštis ar televizija. Žmonės skaito, žiūri, klauso. Viskas. Bet kažkur pakeliui šis modelis subyrėjo, ir niekas tiksliai nepasako, kada tai nutiko. Gal tada, kai pirmą kartą kažkas pasirinko YouTube vietoj vakaro žinių. Gal tada, kai TikTok algoritmas pradėjo žinoti, ko žmogus nori, geriau nei bet kuri redakcija.
Šiandien jaunimas – tie, kuriems dvidešimt ar trisdešimt – į tradicines žiniasklaidos priemones žiūri maždaug taip, kaip į fakso aparatą. Techniškai veikia, bet kam?
Problema ne turinyje, o formate
Čia svarbu nesupainioti dviejų dalykų. Jaunimas neatsisakė naujienų – jis atsisakė būdo, kuriuo tos naujienos pateikiamos. Tyrimai rodo, kad Z karta domisi politika, klimato kaita, socialine nelygybe. Bet jie nenori sėdėti prie televizoriaus 19 valandą ir laukti, kol diktoriaus veidas pasirodys ekrane.
Jie nori trumpai, aiškiai ir – svarbiausia – sąžiningai. Tradicinė žiniasklaida dažnai kalba iš aukšto, tarsi žiūrovas ar skaitytojas yra kažkas, kuriam reikia paaiškinti pasaulį. Jaunas žmogus tai jaučia iš karto ir tiesiog išjungia.
Dar vienas dalykas: kontekstas. Senoji žurnalistika mėgsta pateikti faktą ir palikti žmogų vieną su juo. Naujos kartos auditorija nori suprasti, kodėl tai svarbu, kaip tai susiję su jų gyvenimu, ką daryti toliau. Jei to nėra – swipe’as į kairę ir eini toliau.
Kas užpildo tuštumą
Į šią spragą įlindo visiškai netikėti žaidėjai. Instagramo paskyros, kurios paaiškina sudėtingus ekonomikos reiškinius per infografikus. Podkastai, kur du žmonės paprastai kalba apie tai, kas vyksta pasaulyje. TikTok kūrėjai, kurie per 90 sekundžių susumuoja tai, ką laikraštis išdėsto per tris puslapius.
Ir čia atsiranda paradoksas: šie žmonės dažnai nėra žurnalistai klasikine prasme. Jie neturi diplomo, redakcijos, etikos komisijos. Bet jų auditorija yra milžiniška, o pasitikėjimas – kartais didesnis nei nusistovėjusių institucijų.
Lietuvoje tai irgi matoma. Jaunimas žino, kas yra tam tikri influenceriai ar podkastų vedėjai, bet gali neprisiminti nė vieno pagrindinio dienraščio vyriausiojo redaktoriaus vardo. Tai nėra kaltinimas – tai tiesiog realybė.
Tarp chaoso ir galimybės
Tradicinė žiniasklaida nėra mirusi ir greičiausiai nemirs – bent jau ne visiškai. Bet ji stovi kryžkelėje, kur vienas kelias veda į muziejų, o kitas – į kažką nauja. Tie, kurie supranta, kad reikia ne tik skaitmeninti turinį, bet iš esmės permąstyti santykį su auditorija, turi šansą išlikti.
Jaunimas nekeičia žiniasklaidos iš piktybės. Jis tiesiog ieško to, kas veikia. Ir jei tradicinės redakcijos to neduos – duos kažkas kitas. Klausimas tik, ar tas kažkas bus atsakingas, patikrintas ir sąžiningas. Nes chaosas informacijos erdvėje niekam neišeina į naudą – nei jaunam, nei senam.
