Verslas su kitu tikslu
Kažkada verslas buvo paprastas: nupirk pigiau, parduok brangiau, suskaičiuok pelną. Šiandien vis daugiau jaunų žmonių Lietuvoje žiūri į tai kitaip. Ne todėl, kad pinigai jiems nerūpi, o todėl, kad vien pinigų jiems neužtenka.
Socialinis verslas nėra labdara. Tai struktūra, kuri uždirba, bet tuo pat metu sprendžia kokią nors problemą – socialinę, aplinkosauginę, bendruomeninę. Ir Lietuvoje tokių pavyzdžių daugėja greičiau, nei daugelis tikėjosi.
Kas iš tikrųjų vyksta
Vilniuje veikianti kavinė, kurioje dirba žmonės su negalia. Kauniečių įkurta platforma, jungianti vienišus senelius su savanoriais. Jaunuolių komanda, perdirbanti tekstilės atliekas į naujus gaminius ir iš to gyvenanti. Tai ne išimtys – tai tendencija.
Viena iš tokių istorijų – Justinos ir jos draugų projektas, pradėtas nuo nulio su keliais šimtais eurų ir idėja, kad maisto atliekos iš kavinių gali tapti trąšomis smulkiems ūkininkams. Šiandien tai veikiantis verslas su klientais ir pajamomis. Justina sako, kad jai svarbu rytą keltis ir žinoti, kam tai daroma.
Tai skamba paprastai, bet iš tikrųjų tai yra gana radikalus požiūrio pokytis.
Kodėl būtent dabar
Galima ginčytis dėl priežasčių. Vieni sako, kad tai karta, užaugusi su klimato krize kaip fonu – jiems aplinkos klausimai nėra abstrakti politika, o kasdienė realybė. Kiti nurodo, kad tradicinė karjera nebeatrodo tokia patikima kaip anksčiau, tad kodėl gi nebandyti kažko savo ir prasmingo.
Yra ir praktinė pusė. Socialiniam verslui Lietuvoje egzistuoja finansavimo galimybės – tiek iš ES fondų, tiek iš privačių fondų. Tai sumažina riziką ir leidžia eksperimentuoti. Be to, vartotojai vis dažniau renkasi produktus su istorija. Žmonės nori žinoti, iš kur daiktai atsiranda ir kas už jų stovi.
Kur slypi sunkumai
Romantizuoti šią sritį būtų neteisinga. Socialinis verslas nėra lengvesnis nei įprastas – daugeliu atvejų jis sudėtingesnis, nes reikia vienu metu galvoti ir apie finansinį tvarumą, ir apie socialinį poveikį. Šie du dalykai kartais traukia skirtingomis kryptimis.
Nemažai projektų žlunga per pirmuosius dvejus metus. Entuziastų netrūksta, bet verslo logikos išmanymas, gebėjimas parduoti, administruoti, planuoti – tai įgūdžiai, kurių reikia mokytis. Ir ne visi tam pasiruošę.
Taip pat yra tikėjimo klausimas. Kai kurie investuotojai vis dar skeptiškai žiūri į socialinį verslą kaip į rimtą modelį. Keičiasi, bet lėtai.
Tai, ką šios istorijos iš tikrųjų pasako
Lietuviško jaunimo socialinio verslo istorijos nėra stebuklingos. Jos nerodo, kad visi prieštaravimai išspręsti ar kad pelnas ir gėris visada dera be trinties. Bet jos rodo kažką paprastesnio ir svarbesnio: kad žmonės bando. Kad galima kurti verslą ir tuo pat metu turėti omenyje kažką platesnio nei savo sąskaita banke.
Gal tai ir nėra revoliucija. Bet tai tikrai ne mada. Tai pamažu besikeičianti nuostata, kad verslas gali būti įrankis – ne tik asmeninei gerovei, bet ir tam, kas aplinkui. Ir kad šie du dalykai nebūtinai prieštarauja vienas kitam.
