Kiekvieną kartą, kai atsiranda naujas technologinis įrankis, kažkas skuba jį pavadinti revoliucija. Su dirbtiniu intelektu mokykloje – ta pati istorija. Tik šįkart revoliucija vyksta ne mokytojų kambariuose, o paauglių telefonuose, kol tėvai dar bando suprasti, kas yra ChatGPT.
Tiesa yra ta, kad paaugliai jau seniai naudoja DI įrankius, nesulaukdami jokio leidimo iš mokyklos administracijos. Klausimas nebe „ar leisti”, o „kas jau vyksta ir ką su tuo daryti”. Ir čia prasideda įdomiausia dalis – nes dauguma suaugusiųjų vis dar mąsto kategorijomis „nusirašinėjimas prieš sąžiningą darbą”, kai tikrovė yra kur kas painesnė.
Septyni įrankiai, apie kuriuos verta žinoti – be iliuzijų
Pirmiausia – ChatGPT. Banaliausias pavyzdys, bet ne be reikalo populiariausias. Paaugliai juo rašo rašinius, sprendžia matematikos uždavinius, prašo paaiškinti temas „kaip penkiametui”. Problema ne pati priemonė, o tai, kad daugelis vaikų ją naudoja kaip atsakymų generatorių, o ne kaip pokalbio partnerį. Skirtumas milžiniškas, bet retai kas jį aiškina.
Khanmigo, Khan Academy dirbtinis intelektas, bando būti „geresnis” variantas – jis neduoda tiesioginio atsakymo, o veda per klausimus. Skamba puikiai popieriuje. Praktikoje – priklauso nuo to, ar vaikas apskritai nori mąstyti, ar tiesiog ieško kelio apeiti sistemą. O apeiti galima bet kokią sistemą, jei labai norisi.
Grammarly jau seniai nebe paprastas rašybos tikrintuvas – dabar jis siūlo perrašyti visą sakinį, pakeisti stilių, „patobulinti” mintį. Ir čia iškyla klausimas, kuris retai keliamas: jei mašina perrašo tavo mintį gražiau, nei tu pats ją suformulavai, ar tai vis dar tavo darbas? Mokyklos šito klausimo dažniausiai vengia, nes atsakymas nepatogus.
Quizlet su savo DI funkcijomis generuoja korteles, testus, net paaiškinimus pagal įkeltą medžiagą. Praktiška, greita, bet kartais kuria klaidingą įspūdį, kad kartojimas prilygsta supratimui. Vaikas gali „žinoti” atsakymus mechaniškai, visiškai nesuprasdamas, kodėl jie teisingi.
Notion AI – priemonė tiems, kurie jau turi organizacinių įgūdžių ir tiesiog nori juos pagreitinti. Bet realybėje dauguma paauglių atsisiunčia ją, sukuria vieną gražią lentelę, ir po savaitės pamiršta, kad ji egzistuoja. Tai įrankis suaugusiam, kuris jau turi disciplinos, o ne tam, kuriam disciplinos trūksta.
Photomath nusipelno atskiro paragrafo, nes jis idealiai iliustruoja visą problemą. Nufotografuoji uždavinį – gauni sprendimą su žingsniais. Skamba kaip mokymosi priemonė. Iš tiesų dažniausiai naudojama kaip greitas būdas parašyti namų darbus, nesuvokiant nė vieno žingsnio. Mokytojai tai žino. Vaikai žino, kad mokytojai žino. Ir vis tiek visi apsimeta, kad situacija kitokia.
Galiausiai – Perplexity, paieškos variklis su DI atsakymais ir šaltiniais. Iš visų septynių, ko gero, mažiausiai žalingas, nes bent jau moko tikrinti šaltinius, o ne tiesiog tikėti pirmu sakiniu. Bet ir čia yra spąstas – patogumas atbaido nuo gilesnio ieškojimo, o „pakankamai gera” informacija tampa norma vietoj tikslios.
Kur slypi tikroji problema
Visi šie įrankiai patys savaime nėra nei geri, nei blogi. Peilis gali pjaustyti duoną arba sužeisti – priklauso nuo rankos. Bet mokyklos sistema vis dar elgiasi taip, lyg technologija būtų priešas, kurį reikia uždrausti, o ne aplinka, kurioje reikia mokyti orientuotis. Draudimai mokyklose veikia maždaug taip pat efektyviai, kaip draudimas naudotis telefonais per pertraukas – teoriškai galioja, praktiškai ignoruojamas.
Kita problema – tėvai. Dauguma jų arba visiškai nesuvokia, ką vaikas daro su tais įrankiais, arba patys naudojasi tais pačiais būdais apeiti darbą, tik suaugusiame gyvenime tai vadinasi „produktyvumas”. Sunku reikalauti iš paauglio sąžiningumo, kai suaugusiųjų pasaulis švenčia efektyvumą bet kokia kaina.
Ką daryti su visu tuo chaosu, o ne tiesiog jį pasmerkti
Sąžiningai – nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems. Bet yra viena mintis, kurios verta laikytis: klausti ne „kaip uždrausti”, o „kaip mokyti naudotis”. Vaikas, kuris supranta, kad DI yra įrankis mąstymui paspartinti, o ne pakeisti, iš esmės gauna pranašumą prieš tuos, kurie tiesiog kopijuoja atsakymus.
Skirtumas tarp mokymosi ir apgaudinėjimo dažniausiai priklauso ne nuo įrankio, o nuo klausimo, kurį vaikas užduoda pats sau prieš spausdamas mygtuką. Deja, tas klausimas retai kam ateina į galvą – nei paaugliams, nei mokytojams, nei tėvams. Ir kol tai nepasikeis, septynios ar septyniolika naujų priemonių nieko iš esmės nepakeis – jos tiesiog padarys esamą problemą greitesnę ir patogesnę.
