Senukai su mikrofonu ir jaunimas su telefonu
Kažkada buvo labai paprasta. Vakare sėdi prie televizoriaus, žiūri žinias, gauni informaciją. Rytą perki laikraštį, skaitai komentarus. Viskas. Sistema veikė dešimtmečius ir niekas ypatingai neklausinėjo, ar ji tinkama.
Dabar ta sistema braška. Ne lėtai ir oriai, o garsiai ir nepatogiai. Ir didžiausias jos galvos skausmas turi vardą – tai 18–30 metų karta, kuri tiesiog nustojo žiūrėti, skaityti ir klausytis to, ką tradicinė žiniasklaida jiems siūlo.
Problema ne turinyje, o formate
Klaidinga manyti, kad jaunimas nenori žinoti, kas vyksta pasaulyje. Nori. Tik ne taip, kaip jiems pasakoja 55 metų žurnalistas per vakaro žinias. Reuters Institute 2023 metų ataskaita rodo, kad jaunesnė auditorija vis dažniau informacijos ieško socialiniuose tinkluose – ypač TikTok ir Instagram – o ne tradiciniuose portaluose ar televizijoje.
Čia svarbu suprasti vieną dalyką: tai nėra tingumas ar neišprusimas. Tai kitoks informacijos vartojimo modelis. Trumpa, greita, vizuali, asmeninė. Jei žinia nesudomina per pirmąsias tris sekundes, ji tiesiog praeina pro šalį. Tokia realybė.
Tradicinė žiniasklaida į tai reaguoja… keistai. Vieni bando kurti TikTok paskyras, bet jose deda tuos pačius nuobodžius reportažus, tik trumpesnius. Kiti skundžiasi, kad jaunimas neskaito rimtų tekstų. Tai primena restoraną, kuris praranda klientus ir vietoj recepto peržiūros tiesiog pakabina gražesnę iškabą.
Kas užpildo tą tuštumą
Į spragą, kurią paliko tradicinė žiniasklaida, įlindo kelios naujos formos. Ir jos veikia.
Pirma – nepriklausomi kūrėjai. Žmonės, kurie kalba apie politiką, ekonomiką ar socialines temas taip, lyg pasakotų draugui. Be teleprompterio, be kostiumo, dažnai iš savo kambario. Jie klysta, prisipažįsta, kad klysta, ir grįžta su pataisymais. Tai paradoksaliai kuria daugiau pasitikėjimo nei nušlifuotos televizijos laidos.
Antra – naujienlaiškiai ir podcast’ai. Substack platformoje tūkstančiai žurnalistų paliko redakcijas ir pradėjo rašyti tiesiogiai skaitytojams. Kai kurie uždirba daugiau nei dirbdami laikraštyje. Podcast’ai leidžia tema nagrinėti giliai ir ilgai – tai tarsi antitezė TikTok logikai, bet irgi veikia, nes žmonės klausosi vairuodami, sportuodami, gamindami.
Trečia – bendruomeninis žurnalizmas. Vietinės iniciatyvos, kurios pasakoja apie tai, kas vyksta konkrečiame mieste ar rajone. Tai, ko didelės redakcijos seniai nebedaro, nes tai „nerentabilu”.
Lietuviška situacija
Lietuva čia nėra išimtis, nors kartais atrodo, kad pokyčiai vyksta lėčiau. Delfi, 15min, LRT – visi jie mato, kaip jaunesnė auditorija slysta iš pirštų. Bandymų prisitaikyti yra, bet dažnai jie atrodo kaip reaktyvūs žingsniai, o ne apgalvota strategija.
Tuo tarpu lietuviški influenceriai ir kūrėjai, kalbantys apie aktualius dalykus – nuo klimato iki ekonomikos – surenka auditorijas, apie kurias tradicinės redakcijos galėtų tik pasvajoti. Ir jie tai daro be didelių biudžetų, be redakcijų, kartais vien su telefonu.
Kai pasikeitė ne žiūrovas, o pasaulis
Lengva kaltinti jaunimą dėl „trumpos koncentracijos” ar „paviršutiniškumo”. Sunkiau pripažinti, kad žiniasklaidos modelis, sukurtas XX amžiuje, tiesiog nebeatitinka to, kaip informacija juda šiandien. Tradicinės naujienos nebeveikia ne todėl, kad jaunimas tapo blogesnis – jos nebeveikia todėl, kad pasaulis pasikeitė, o dalis redakcijų to dar nepastebėjo arba nenori pastebėti.
Kas ateina vietoj jų? Turbūt ne vienas dalykas, o daug skirtingų. Fragmentuota, decentralizuota, kartais chaotiška, bet gyva informacinė erdvė. Ir joje svarbiausia bus ne tai, kuri redakcija turi didžiausią biudžetą, o tai, kas sugeba kalbėti su žmonėmis taip, kad jie norėtų klausytis.
