Visi žinojo atsakymą. Tik jis buvo neteisingas
Jei paklaustum bet kurio politiko ar žurnalisto, kaip socialiniai tinklai veikia jaunimą, atsakymas būtų beveik identiškas: jaunuoliai sėdi TikToke, žiūri trumpus vaizdelius, ir taip pamažu tampa radikalai. Kairieji ar dešinieji – priklausomai nuo to, ko labiausiai bijo kalbantysis. Ši istorija skamba įtikinamai. Ji paprasta, logiška ir… labai dažnai klaidinga.
Naujas tyrimas, kurį atliko Amsterdamo universiteto mokslininkai kartu su keliais Rytų Europos partneriais, apvertė nemažai nusistovėjusių prielaidų aukštyn kojomis. Ir tai tikrai verta aptarti.
Ką iš tikrųjų parodė duomenys
Tyrėjai stebėjo beveik 4000 jaunuolių nuo 16 iki 24 metų iš skirtingų šalių dvejus metus. Sekė jų socialinių tinklų naudojimą, apklausė apie politines pažiūras, bandė suprasti, ar ir kaip vienas dalykas veikia kitą.
Pirmoji netikėtena išvada – socialiniai tinklai patys savaime politinių pažiūrų iš esmės nekeičia. Tai yra, jei žmogus užaugo konservatyvioje šeimoje, TikTokas jo nepavers anarchistu. Algoritmai sustiprino tai, kas jau buvo – bet ne sukūrė kažką naujo iš nieko.
Antra – ir čia man asmeniškai labiausiai įdomu – didžiausią įtaką politiniam mąstymui darė ne turinys, o forma. Jaunuoliai, kurie daugiausia laiko praleido skaitydami ilgesnius tekstus ar žiūrėdami ilgesnius vaizdo įrašus (nesvarbu, kokios platformos), rodė ženkliai didesnį kritinį mąstymą politiniais klausimais. Tuo tarpu tie, kurie „vartė” daugiausia trumpo turinio, dažniau perėmė nuomones be gilesnio apmąstymo – bet ir čia svarbu: jie perėmė tas nuomones, kurios jau buvo artimos jų aplinkos nuomonėms.
Trečias dalykas, kuris nustebino pačius tyrėjus: aktyvūs komentatoriai politiškai buvo žymiai labiau angažuoti nei pasyvūs stebėtojai, bet ne radikalesni. Rašymas, diskutavimas, net ginčijimasis internete – visa tai, pasirodo, skatino nuosaikesnę, o ne ekstremistinę poziciją. Tarsi pats procesas – reikia suformuluoti mintį, kažkas atsako, reikia reaguoti – privertė mąstyti sudėtingiau.
Kodėl mes taip klydome
Manau, problema ta, kad mes labai mėgstame paprastas istorijas apie technologijas. Televizija gadino vaikus. Vaizdo žaidimai darė juos smurtingus. Dabar socialiniai tinklai daro juos radikalais. Kiekviena karta turi savo technologinį velnią, ir kažkaip visada pasirodo, kad realybė yra komplikuotesnė.
Be to, yra ir metodologinė problema: dauguma ankstesnių tyrimų žiūrėjo į ekstremalias grupes – jaunuolius, kurie tikrai radikalizavosi – ir bandė rasti sąsają su socialiniais tinklais. Bet tai kaip tirti automobilių avarijas tik žiūrint į tuos, kurie patyrė avarijas. Taip nesuprasi, kodėl dauguma vairuotojų važiuoja saugiai.
Tai kas tada iš tikrųjų formuoja jaunimo politines pažiūras?
Tyrimas rodo tą patį, ką sociologai žino jau dešimtmečius, tik dabar tai patvirtinta skaitmeninėje aplinkoje: šeima, draugai ir tiesioginė gyvenimo patirtis. Jaunuolis, augantis skurdžiame rajone, kur nėra darbo, bus linkęs į tam tikras politines pažiūras – ir socialiniai tinklai jam tiesiog pateiks turinį, kuris tai patvirtins. Ne sukurs tą nuomonę, o atspindės.
Tai nereiškia, kad platformos visiškai nekaltos. Dezinformacija plinta greitai, ir tai tikra problema. Bet ji labiau veikia žmones, kurie jau yra linkę tikėti tam tikrais dalykais – ne sukuria naujus įsitikinimus iš oro.
Vietoj to, kad nusiramintume
Būtų malonu pasakyti: viskas gerai, nerimauti nereikia. Bet tai būtų per daug patogu. Tyrimas nereiškia, kad socialiniai tinklai yra nekalti – jis reiškia, kad mes klausiame netinkamų klausimų ir ieškome atsakymų netinkamose vietose.
Jei norime suprasti, kodėl dalis jaunimo pasirenka radikalias politines pozicijas, reikia žiūrėti ne į telefonus jų rankose, o į aplinką, kurioje jie gyvena. Į mokyklas, šeimas, ekonomines galimybes, pasitikėjimą institucijomis. Socialiniai tinklai yra veidrodis – ir kartais tas veidrodis iškraipo vaizdą, bet jis nėra paveikslėlio autorius. Tai svarbu suprasti, nes kol mes kovojame su veidrodžiu, tikrosios problemos ramiai laukia kampe.
