Ekranas kaip veidrodis
Kiekvieną kartą, kai paauglys atidaro „Instagram” ar „TikTok”, jis iš esmės stoja prieš veidrodį – tik šis veidrodis nerodo to, kas yra, o rodo tai, kas turėtų būti. Tobulos odos, plokščių pilvų, prabangių atostogų. Ir nors visi žinome, kad tai – kruopščiai surežisuotas spektaklis, smegenys vis tiek perka bilietą.
Psichologai tai vadina socialinio palyginimo teorija – mes nuolat matuojame save pagal kitus. Tai ne naujiena. Bet socialiniai tinklai šį procesą pakėlė į visiškai kitą lygį: dabar lyginame save ne su keliais draugais ar kaimynais, o su tūkstančiais žmonių vienu metu, dvidešimt keturias valandas per parą.
Ką rodo tyrimai – ir kodėl tai neramina
Amerikos psichologų asociacija jau kelerius metus skambina pavojaus varpais. Tyrimai rodo, kad intensyvus socialinių tinklų naudojimas – ypač tarp mergaičių nuo 10 iki 14 metų – yra susijęs su padidėjusiu nerimo, depresijos ir kūno įvaizdžio problemų lygiu. Džonatano Haidto knygoje „The Anxious Generation” pateikiami duomenys tiesiog stulbina: nuo 2012-ųjų, kai išmanieji telefonai tapo masinis reiškinys, paauglių psichinės sveikatos rodikliai krito dramatiškai.
Lietuvoje situacija nėra geresnė. Psichologė Rasa Barkauskienė ir kiti specialistai pastebi, kad vis daugiau jaunų žmonių ateina į kabinetus su ta pačia problema – jie jaučiasi nepakankami. Ne todėl, kad gyvenime kažkas blogai, o todėl, kad kažkieno gyvenimas ekrane atrodo geriau.
Mechanizmas paprastas ir žiaurus: algoritmai stumia turinį, kuris gauna daugiausia reakcijų. O reakcijas gauna tai, kas provokuoja – arba pavydą, arba norą mėgdžioti. Taip susidaro ratas, iš kurio sunku išlipti.
Tėvai, mokykla ir didysis nesusikalbėjimas
Dažna reakcija iš suaugusiųjų pusės – draudimai. „Atiduok telefoną”, „mažiau laiko prie ekrano”, „mano laikais to nebuvo”. Psichologai sako, kad tai – blogiausias galimas atsakas, nes jis tik atstumia ir nieko neišsprendžia.
Problema ne telefone. Problema – kaip jaunas žmogus interpretuoja tai, ką mato. Ir čia atsiranda erdvė pokalbiui, kurio dažniausiai niekas neturi drąsos pradėti.
Mokyklos irgi kol kas daugiausia tik draudžia – telefonai į kišenę, ir viskas. Bet medijų raštingumas, kritinis mąstymas apie turinį, kurį vartojame – tai vis dar retenybė pamokų planuose. Nors būtent tai galėtų duoti realių rezultatų.
Tai, ką galime padaryti – be moralizavimo
Psichologai siūlo kelis konkrečius dalykus. Pirma – vadinamasis „sąmoningas vartojimas”: prieš atidarant programėlę, paklausti savęs, kodėl tai darau ir kaip jausiuosi po to. Skamba naiviai, bet iš tikrųjų veikia kaip stabdys impulsyviam slinkimui.
Antra – sekamų paskyrų auditas. Jei kažkieno turinys nuolat verčia jaustis blogiau – unfollow. Be kaltės jausmo. Tai ne grubumas, tai higiena.
Trečia – ir svarbiausia – realūs ryšiai. Tyrimai rodo, kad paaugliai, turintys stiprius gyvus santykius su bent vienu suaugusiuoju, yra žymiai atsparesni socialinių tinklų žalai. Tas suaugęs gali būti tėvas, mokytojas, treneris. Bet jis turi būti.
Kai ekranas užgęsta
Socialiniai tinklai niekur nedings – tai reikia priimti kaip faktą. Klausimas ne kaip jų išvengti, o kaip išmokti su jais gyventi neprarandant savęs. Ir čia nėra vieno universalaus recepto, nes kiekvienas jaunas žmogus yra skirtingas – su savo pažeidžiamumais, savo stiprybėmis, savo istorija.
Bet vienas dalykas tikras: savivertė, kuri priklauso nuo „like’ų” skaičiaus, yra kaip namas ant smėlio. Ji griūva kiekvieną kartą, kai algoritmas nusprendžia tave ignoruoti. O ta, kuri auga iš tikrų santykių, iš realių pasiekimų, iš to, kad kažkas tave mato tokį, koks esi – ta lieka. Net kai telefonas išsikrauna.
