Kodėl šis klausimas man asmeniškai svarbus
Žinot, kai prieš kelerius metus pamačiau savo penkiametę dukrą, kuri vietoj to, kad žaistų su lėlėmis, tiesiog sėdėjo ir slankiojo pirštu per planšetę, pajutau tokį keistą jausmą viduje. Ne pyktį, ne susierzinimą – greičiau tokį nerimą. Tarsi kažkas čia ne taip. Ir tada supratau, kad mes, kaip tėvai, auginame vaikus pasaulyje, kurio patys nematėme vaikystėje. Mūsų tėvai neturėjo tokio iššūkio – jiems nereikėjo konkuruoti su YouTube, TikTok ar Minecraft dėl savo vaikų dėmesio.
Šiandien visi kalbame apie ekranų laiką, bet problema daug gilesnė. Tai ne tik apie tai, kiek valandų vaikas praleidžia prie telefono. Tai apie tai, kaip mes formuojame jų santykį su technologijomis, su savimi, su pasauliu aplink. Ir atvirai pasakius, dažnai jaučiuosi kaip bandau plaukti prieš srovę – visuose darželiuose vaikai žiūri multikus per pietus, visi draugai turi telefonus nuo antros klasės, o tu bandai kažką kitaip daryti ir jaučiesi kaip tas keistuolis.
Bet žinot ką? Po daugelio klaidų, eksperimentų ir pokalbių su kitais tėvais bei specialistais, supratau, kad yra būdų, kaip užauginti sveikus, laimingus vaikus net ir šiame skaitmeniniame chaose. Ir noriu pasidalinti tuo, kas man asmeniškai veikia.
Ekranų laiko problema, apie kurią niekas nekalba
Visi kalba apie ekranų laiką, bet dažniausiai klaidingai. Matot, problema nėra pačiame ekrane. Problema yra tame, ką tas ekranas pakeičia. Kai vaikas žiūri į ekraną dvi valandas, jis nepraleidžia tik dviejų valandų – jis praleidžia galimybę žaisti lauke, bendrauti su broliu ar seserimi, nuobodžiauti (taip, nuobodulys yra SVARBUS!), skaityti knygą ar tiesiog svajoti žiūrėdamas pro langą.
Mano pirmasis praktinis įprotis šeimai: ne riboti ekranų laiką, o aktyviai užpildyti dieną alternatyvomis. Skamba keistai, tiesa? Bet kai pradėjau ne drausti planšetę, o pasiūlyti kepti sausainius kartu, statyti palapinę svetainėje ar eiti į parką – ekranai natūraliai tapo mažiau patrauklūs.
Konkrečiai, kaip tai atrodo mūsų šeimoje: savaitgalių rytais turime „nuotykių valandą”. Kartais tai yra pasivaikščiojimas miške, kartais – eksperimentai virtuvėje, kartais – tiesiog važiuojame į nežinomą vietą ir tyrinėjame. Vaikai žino, kad šeštadienio rytas yra be ekranų, bet jie to net nepastebi, nes laukia, ką sugalvosime šį kartą.
Nuobodulio magija ir kodėl turime nustoti gelbėti vaikus nuo jo
Štai kur aš pats padariau didžiausią klaidą pirmus kelerius metus. Kai tik vaikas pasakydavo „Man nuobodu”, aš iškart šokdavau su pasiūlymais, veiklomis, o dažniausiai – taip, atspėjot – įjungdavau kažką pažiūrėti. Tarsi nuobodulys būtų kažkas baisaus, nuo ko reikia vaikus apsaugoti.
Bet štai ką sužinojau iš vienos vaikų psichologės: nuobodulys yra kūrybiškumo tėvas. Kai vaikas neturi kuo užsiimti, jo smegenys pradeda ieškoti sprendimų. Jis pradeda kurti, fantazuoti, išradinėti žaidimus. Bet jei mes iškart pašaliname tą nepatogumą, jis niekada neišmoksta pats save užimti.
Dabar, kai mano vaikai sako „nuobodu”, aš tiesiog atsakau: „Puiku! Nuobodulys reiškia, kad tavo smegenys tuoj sugalvos kažką įdomaus.” Pirmas kelias savaites jie žiūrėjo į mane tarsi būčiau pamišęs. Bet paskui… paskui prasidėjo stebuklai. Jie pradėjo statyti fortus iš pagalvių, kurti spektaklius, piešti, rašyti istorijas. Dalykus, kurių niekada nedarė, kai turėjo nuolatinę pramogų srautą.
Praktiškai: kai vaikas skundžiasi nuoboduliu, išlaikyk bent 20 minučių be jokių pasiūlymų ar sprendimų. Tiesiog leisk tam nuoboduliui būti. Pradžioje bus sunku (tau labiau nei jam!), bet rezultatai tikrai nustebins.
Šeimos ritualai be technologijų – kaip juos sukurti ir išlaikyti
Vienas dalykas, kuris tikrai pakeitė mūsų šeimos dinamiką, buvo šventų, be technologijų, ritualų sukūrimas. Ir čia svarbu suprasti – tai neturi būti kažkas grandiozinio. Mažos, nuoseklios rutinos daro didesnį poveikį nei retkarčiais organizuojami dideli įvykiai.
Mūsų šeimoje yra keletas tokių ritualų:
Vakarienė prie stalo – be išimčių. Visi telefonai lieka kitame kambaryje (taip, ir mano!). Pradžioje buvo sunku – aš pats buvau įpratęs patikrinti žinutes tarp kąsnių. Bet dabar tai mano mėgstamiausia dienos dalis. Mes žaidžiame „aukščiausias ir žemiausias” – kiekvienas pasakoja savo dienos geriausią ir blogiausią akimirką. Sužinau apie savo vaikus daugiau per tą 30 minučių nei per visą kitą dieną.
Sekmadienio pusryčiai – ruošiame kartu, lėtai, be skubėjimo. Vaikai pasirenka receptą penktadienį, o sekmadienį visi stojame prie viryklės. Taip, virtuvė atrodo kaip po bombardavimo, bet pokalbiai, juokas ir bendras kūrimas yra neįkainojami.
Vakaro skaitymas – net su paaugliu! Taip, mano dvylikametis iš pradžių protestavo, bet dabar jis pats primena, jei kartais pamirštame. Skaitome po skyrelį iš įdomios knygos, o paskui diskutuojame. Tai tapo mūsų būdu išlaikyti ryšį net per sudėtingą paauglystės laikotarpį.
Svarbiausia čia – nuoseklumas. Ne tobulumas, o nuoseklumas. Yra vakarų, kai vakarienė prie stalo trunka tik 15 minučių, nes visi pavargę. Yra sekmadienių, kai pusryčiai yra tik kiaušinienė, nes niekas neturi energijos kepti blynų. Ir tai visiškai gerai.
Kaip mokyti vaikus sveiko santykio su technologijomis
Štai kur daugelis tėvų suklysta (ir aš buvau vienas jų): mes bandome technologijas padaryti priešu. Draudžiame, ribojame, bausdami atimame telefonus. Bet realybė tokia, kad mūsų vaikai gyvens pasaulyje, kur technologijos bus dar labiau integruotos į kasdienybę nei dabar. Mums reikia juos išmokyti ne vengti technologijų, o naudotis jomis sveikai.
Aš pradėjau kalbėti su vaikais apie technologijas taip, kaip kalbėčiau apie saldumynus. Saldumynai nėra blogi savaime, bet jei valgai tik juos – tai problema. Taip pat ir su ekranais. YouTube nėra blogas, bet jei tai vienintelis būdas praleisti laiką – turime problemą.
Konkrečios strategijos, kurios mums veikia:
Pirma, vaikai dalyvauja kuriant taisykles. Vieną vakarą susėdome visi kartu ir aptarėme, kaip norime naudoti technologijas šeimoje. Vaikai patys pasiūlė kai kurias ribas, kurios buvo griežtesnės nei aš būčiau nustatęs! Kai jie jaučiasi dalimi sprendimo priėmimo, jie daug labiau laikosi taisyklių.
Antra, mes kalbame apie tai, KĄ žiūrime, ne tik KIEK. Kartais sėdime kartu ir žiūrime YouTube video, o paskui diskutuojame. „Ar tau patiko? Kodėl? Kaip jaučiaisi po to?” Mokyti vaikus būti sąmoningais vartotojais yra daug svarbiau nei tiesiog riboti laiką.
Trečia, aš pats esu modelis. Ir čia man buvo sunkiausia. Supratau, kad negaliu reikalauti iš vaikų atsitraukti nuo ekranų, kai pats nuolat žiūriu į telefoną. Dabar turiu savo taisykles: jokių telefonų per vakarienę, jokių telefonų pirmą valandą po grįžimo namo, jokių telefonų miegamajame. Ir žinot ką? Aš pats jaučiuosi geriau.
Fizinė veikla kaip ne derėtų jos ignoruoti
Gydytojai kalba apie tai nuolat, bet aš tikrai nesupratau, KAIP svarbu tai yra, kol nepamačiau skirtumo savo akyse. Dienomis, kai vaikai daug juda – bėgioja, šokinėja, laipioja – jie vakare yra ramesni, geriau miega, mažiau konfliktuoja tarpusavyje. Ir, kas svarbiausia, jiems mažiau įdomūs ekranai.
Problema ta, kad šiuolaikinis gyvenimas natūraliai neskatina judėjimo. Vaikai važiuoja į mokyklą automobiliu, sėdi pamokose, grįžta namo, sėdi prie namų darbų. Mums reikia sąmoningai įterpti judėjimą į jų dieną.
Mūsų šeimoje tai atrodo taip: kiekvieną dieną bent 30 minučių lauke. Nesvarbu, koks oras (taip, net lietų ir sniegą!). Pradžioje vaikai protestavo, ypač žiemą. Bet dabar jie patys prašo eiti lauk. Kartais mes tiesiog vaikštome po kaimynystę, kartais žaidžiame kamuoliu, kartais – tiesiog tupime ant žolės ir stebime debesis.
Savaitgaliais stengiamės turėti bent vieną „didelį nuotykį” – žygis, dviračių pasivažinėjimas, baseinas, laipiojimas. Bet svarbiausia – tai neturi būti organizuota sporto veikla su treneriais ir taisyklėmis (nors ir tai gerai). Vaikai turi turėti laisvą, nestruktūruotą laiką judėti ir žaisti.
Ir dar vienas dalykas, kurį pastebėjau: kai vaikai yra fiziškai pavargę (geru būdu), jie natūraliai renkasi ramesnę veiklą vakare – skaito, piešia, žaidžia stalo žaidimus. Ekranai tampa mažiau patrauklūs, nes jų smegenys ir kūnai nori ramybės, ne daugiau stimuliacijos.
Miegas – neįvertinta sveikatos dalis
Atvirai pasakius, aš ilgai nepaisiau šito. Maniau, kad jei vaikas užmiega 22 val. vietoj 21 val., tai ne didelė problema. Bet kai pradėjau domėtis, supratau, kad miegas vaikams yra dar svarbesnis nei suaugusiems. Jų smegenys auga, kūnai vystosi, emocijos formuojasi – ir visa tai vyksta miego metu.
Ir štai kur technologijos daro didžiausią žalą: mėlyna šviesa iš ekranų tiesiogiai trikdo melatonino gamybą. Tai reiškia, kad net jei vaikas eina miegoti laiku, bet prieš tai dvi valandas žiūrėjo į ekraną, jo miegas bus prastesnis kokybės.
Ką mes padarėme: sukūrėme vakaro rutiną be ekranų bent valandą prieš miegą. Tai buvo sunkiausia taisyklė įgyvendinti, nes vakaras buvo laikas, kai aš pats norėjau atsipalaiduoti prie Netflix. Bet rezultatai buvo akivaizdūs per kelias savaites.
Mūsų vakaro rutina dabar atrodo taip: 19:30 – visi ekranai išjungiami. Paskui – vonios, dantų valymas, pasiruošimas rytojui. 20:00 – skaitymas lovose. 20:30 – šviesos gesinamos. Skamba griežtai? Galbūt. Bet vaikai dabar miega geriau, ryte kyla lengviau, o dieną yra mažiau kaprizingi.
Ir dar vienas dalykas – miegamieji be technologijų. Jokių televizorių, jokių planšečių, jokių telefonų. Miegamasis yra miegui ir skaitymui. Taškas. Tai padėjo jų smegenim asocijuoti lovą su miego laiku, ne su pramogų laiku.
Socialiniai įgūdžiai ir kodėl jie svarbiau nei matematika
Žinot, kas mane labiausiai jaudina dėl skaitmeninio amžiaus? Ne tai, kad vaikai prastai mokysis ar neišmoks skaityti. Jaudina tai, kad jie gali neišmokti bendrauti su kitais žmonėmis. Neišmokti skaityti veido išraiškų, suprasti emocijų, spręsti konfliktų, bendradarbiauti.
Kai vaikas žaidžia Minecraft su draugais per ausinukus, jis neišmoksta tų pačių socialinių įgūdžių kaip žaisdamas tą patį žaidimą gyvai. Jis nemato kūno kalbos, negirdi intonacijų taip gerai, negali greitai reaguoti į kitiančią situaciją.
Todėl aš sąmoningai kuriu situacijas, kur vaikai turi bendrauti gyvai. Kas savaitę kviečiame kitus vaikus į svečius (taip, tai chaosas, bet verta). Skatinu vaikus prisijungti prie būrelių, kur reikia bendradarbiauti – teatro, sporto komandos, skautų. Ne dėl veiklos pačios, o dėl socialinės sąveikos.
Ir dar svarbu – mokyti vaikus konfliktų sprendimo. Kai mano vaikai susipyksta (o jie pykstasi DAUG), aš nebeįsikišu iškart. Duodu jiems galimybę patiems išspręsti. Tik jei situacija tampa fizinė ar per daug įkaršusi, tada įsiterpia. Bet dažniausiai jie sugeba susitarti patys – ir tai yra neįkainojama patirtis.
Dar vienas dalykas – šeimos žaidimai. Stalo žaidimai, kortų žaidimai, žodžių žaidimai. Tai ne tik smagu, bet ir mokoma laukti savo eilės, priimti pralaimėjimus, džiaugtis kitų pergalėmis, derėtis, strategiškai mąstyti. Visi tie įgūdžiai, kurių neišmoksi žaidžiant vienam prieš ekraną.
Kai viskas subyrėja ir kaip su tuo gyventi
Ir dabar atėjo laikas pasakyti tai, ko daugelis tėvų straipsnių nepasakys: bus dienų, kai viskas eis šuniui ant uodegos. Bus dienų, kai vaikai žiūrės ekranus tris valandas, nes tu turi svarbų darbo skambutį. Bus savaičių, kai niekas nevalgys vakarienės prie stalo, nes visi pavargę ir išsisėmę. Bus mėnesių, kai vakaro rutina virsta chaosu dėl ligos ar kelionės.
Ir žinot ką? Tai visiškai normalu. Mes neauginame robotų pagal instrukciją. Mes auginame gyvus vaikus gyvenime, kuris nuolat keičiasi ir meta iššūkius.
Svarbiausia, ką išmokau – nebandyti būti tobulam, o būti nuosekliam ilgalaikėje perspektyvoje. Jei šiandien viskas subyrėjo, rytoj galime pradėti iš naujo. Jei šią savaitę buvome pernelyg daug prie ekranų, kitą savaitę galime kompensuoti daugiau laiko lauke.
Taip pat išmokau nesijaučti kaltas. Kaltė yra beprasmė emocija, kuri nieko nekonstruktyvaus neduoda. Vietoj to, kai pastebi, kad kažkas negerai – tiesiog keiti. Be dramos, be savęs plakimo, be ilgų apmąstymų „oi, aš toks blogas tėvas/motina”. Tiesiog pastebi ir keiti.
Ir dar viena mintis, kuri man padeda: mūsų vaikai mato ne tik mūsų klaidas, bet ir tai, kaip mes jas taisome. Kai pripažįstu vaikams „Žinot ką, šią savaitę per daug leidau jums žiūrėti ekranų, ir pastebėjau, kad visi esame nervingesni. Kitą savaitę padarysime kitaip” – aš jiems rodau, kad klysti yra normalu, ir kad svarbu mokytis iš klaidų.
Ką daryti su viskuo, ką ką tik perskaitei
Taigi, dabar tu perskaitei visą šitą tekstą ir galbūt jaučiesi šiek tiek priblokštas. Galbūt galvoji „kaip aš visa tai įgyvendinsiu?”. Atsakymas paprastas – neįgyvendinsi visko iš karto. Ir tai gerai.
Štai ką siūlau: pasirink VIENĄ dalyką iš visko, ką perskaitei. Vieną, kuris labiausiai rezonuoja su tavimi ir tavo šeima. Gal tai bus vakarienės prie stalo be telefonų. Gal tai bus 30 minučių lauke kiekvieną dieną. Gal tai bus vakaro rutina be ekranų. Pasirink vieną ir įgyvendink jį bent mėnesį, kol taps natūralia rutina.
O paskui, kai tas vienas dalykas jau veikia sklandžiai, pridėk dar vieną. Po truputį, be skubėjimo, be spaudimo. Sveikas šeimos gyvenimas nėra sprintas – tai maratonas. Ir kaip bet kuriame maratone, svarbu ne pradėti greitai, o išlaikyti tempą ilgą laiką.
Ir paskutinis dalykas, kurį noriu pasakyti: tu jau darai gerą darbą. Tai, kad skaitai tokius straipsnius, kad rūpiniesi, kad mąstai apie šiuos dalykus – jau rodo, kad esi atsakingas tėvas ar motina. Tavo vaikai yra laimingi turėti tave, net jei kartais viską sujaukia, net jei kartais leidžia per daug ekranų, net jei kartais vakarienė yra ne prie stalo, o prieš televizorių.
Mes visi mokomės. Mes visi bandome. Ir tai yra viskas, ko mūsų vaikai iš tikrųjų reikia – tėvai, kurie bando, kurie rūpinasi, kurie nėra tobuli, bet yra čia. Skaitmenų amžius ar ne – tai nesikeis.
