Pelnas – ne vienintelis tikslas
Kažkas keičiasi. Jaunimas, kuris dar prieš dešimtmetį svajojo apie prestižinį darbą banke ar tarptautinėje korporacijoje, dabar vis dažniau klausia kitaip: ne „kiek uždirbsiu?”, o „ką iš tikrųjų keisiu?”. Socialinis verslas – tai ne labdara ir ne naivus idealizmas. Tai modelis, kai įmonė uždirba pinigus, bet tuo pačiu sprendžia realią socialinę ar aplinkosauginę problemą.
Europos jaunimo tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei 60 procentų 18–30 metų amžiaus žmonių nori dirbti organizacijoje, kuri turi aiškią socialinę misiją. Tai nėra atsitiktinumas – tai karta, užaugusi su klimato krizės naujienomis, socialine nelygybe ir pandemija. Jie tiesiog kitaip supranta sėkmę.
Kas tai per žmonės ir ką jie kuria
Vilniuje veikianti įmonė „Reuse Hub” perparduoda naudotus elektroninius prietaisus, o dalį pelno skiria skaitmeniniam raštingumui mokyti vyresnio amžiaus žmonėms. Įkūrėjai – du buvę IT studentai, kuriems tiesiog atsibodo klausyti paskaitų apie verslo optimizavimą, kai aplinkui matė konkrečias problemas.
Panašių pavyzdžių daugėja. Kauno socialinis kavinių tinklas „Lygios galimybės” įdarbina žmones su negalia ir per trejus metus tapo vienu populiariausių miesto kavos vietų. Ne dėl to, kad žmonės norėjo „padaryti gerą darbą”, o dėl to, kad kava ten tikrai gera, o istorija – tikra.
Tai ir yra esmė. Socialinis verslas veikia ne dėl to, kad žmonės jaučiasi kalti, o dėl to, kad produktas ar paslauga yra kokybiška ir prasminga vienu metu.
Kodėl tradicinė karjera nebeatrodo patraukli
Čia reikia būti sąžiningais. Tradicinė karjera niekur nedingo ir vis dar maitina milijonus žmonių. Tačiau jaunimui ji vis dažniau atrodo kaip kompromisas – atiduodi 40 valandų per savaitę kažkam, kas tau nerūpi, ir gauni atlyginimą. Ir viskas.
Psichologai tai vadina „prasmės deficitu”. Kai baziniai poreikiai patenkinti – yra kur gyventi, yra ką valgyti – žmonės pradeda ieškoti kažko daugiau. Ypač tie, kurie užaugo su socialiniais tinklais, kur kiekvienas gali matyti, kaip kiti kuria kažką savą.
Be to, tradicinės korporacijos pačios sau iškasė duobę. Skandalai dėl darbuotojų išnaudojimo, aplinkosaugos pažeidimų, etikos problemų – visa tai matė ta pati karta, kuri dabar renkasi, kur dirbti. Pasitikėjimas didelėmis įmonėmis krito, o pasitikėjimas mažais, skaidriais projektais – augo.
Kaip pradėti, jei nori, bet nežinai nuo ko
Pirmas žingsnis – ne verslo planas ir ne investuotojai. Pirmas žingsnis yra konkretus klausimas: kokią problemą matai savo aplinkoje? Ne pasaulyje apskritai, o čia, šalia. Tame rajone, toje bendruomenėje, toje situacijoje, kurią pats patiri.
Lietuvoje veikia kelios organizacijos, kurios padeda jauniems socialiniams verslininkams: „Social Innovation Fund”, „Inovatyvios ekonomikos fondas”, taip pat ES finansuojamos programos per „Versli Lietuva”. Jos teikia ne tik pinigus, bet ir mentorystę – o tai dažnai svarbiau.
Svarbu žinoti: socialinis verslas turi uždirbti. Jei modelis priklauso tik nuo aukų ar dotacijų – tai ne verslas, tai labdara. Geras socialinis verslas randa būdą, kaip misija ir pelningumas eina kartu, ne prieš vienas kitą.
Ten, kur prasmė susitinka su realybe
Socialinis verslas nėra stebuklas ir ne visiems tinkamas kelias. Jis reikalauja tiek pat darbo, kiek ir bet kuris kitas verslas – gal net daugiau, nes tenka vienu metu galvoti ir apie finansus, ir apie misiją. Bet kažkas čia tikrai keičiasi.
Jaunimas, kuris renkasi šį kelią, nebėga nuo atsakomybės – jis tiesiog ją supranta kitaip. Ne kaip pareigą mokėti mokesčius ir laikytis taisyklių, o kaip galimybę kurti kažką, kas po dešimties metų bus verta papasakoti. Ir gal tai yra svarbiausia tendencija – ne statistika, ne programos, ne finansavimas, o paprastas noras, kad darbas turėtų prasmę. Tai skamba kaip klišė, kol nepamatai, kad tai veikia.
